JUOZAS BRAZAITIS

RAŠTAI

VI

VIENŲ VIENI REZISTENCIJA

I LAISVĘ FONDAS LIETUVIšKAI KULTŪRAI UGDYTI

REDAKCINĖ KOMISIJA: Ę ž ALINA SKRUPSKELIENĖ IR ČESLOVAS GRINCEVICIUS

Aplankas ir viršelis ADOS SUTKUVIENĖS

Iliustracijos tekste PAULIAUS JURKAUS

Copyright by Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti 1985

Leidinys Nr. 17

Spausdino ,„Draugo“ spaustuvė, 4545 W. 63 St., Chicago, IL 60629

DABAR ten tik motina Skalbia, skalbia ir skalbia Kultuve klevo

Sūrų nuo ašarų vandenį, Nužudytų sūnų

Kruvinus marškinius.

Ir nei laumės, Nei drobių audėjos Neateina talkon.

Kazys Bradūnas

"TARP ŽODŽIŲ, kuriuos paliko pirmasis pasauli- nis karas, šviesiausias buvo “tautinis apsisprendi- mas“, pagarsintas prezidento W. Wilsono “Keturioli- koje punktų", Tarp žodžių, kuriuos iškėlė antrasis pa- saulinis karas, tokio garso žodis buvo “rezistencija". Nuo 1940 birželio 23, kada gen. de Gaulle jį tarė iš Londono, rezistencijos žodis išgarsėjo kaip okupuo- to krašto gyventojų pasipriešinimas okupantui, kaip pavergtos tautos žmonių valios pasireiškimas,

Aureole apgaubti rezistencijos žygiai Norvegijo- je, Danijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje ir kt. prieš nacinės Vokietijos okupa- ciją. Okupacija ten baigės, ir rezistencija ten virto tik istorijos šviesiais herojiniais vaizdais.

Mažiau išgarsinta kita rezistencijos dalis rezis- tencija prieš Sovietų Sąjungos okupaciją. Pasaulio opinija leidosi sukrečiama rezistencijos prieš Sovie- tų okupaciją vėlai — tik su rytų Vokietijos sukili- mu 1953, Lenkijos 1956, o labiausiai jau Vengri- jos sukilimu 1956. Tais metais ir žurnalas Time Vengrijos laisvės kovotoją paskelbė metų “ryškiuoju žmogum", Vakarai tada atkreipė dėmesį į rezistenci- ją prieš sovietinio komunizmo okupaciją.

Mažiausia betgi pasauly garso susilaukė rezisten- cija Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose, nors ten rezistencija prasidėjo tuo pačiu metu, kaip vakarų Europoje, o, prasiveržusi 1941 ginkluotu sukilimu, pa- skui ginkluota rezistencija, truko daugiau kaip dešim- tį metų. Tik nesulaukusi Vakarų paramos nei dėme- sio, sudėjo ginklus. Rezistencijos dvasia betgi ir tada nežuvo: pakeitė uždavinius, metodus, bet neatsisakė valios ir pastangų išlaikyti lietuvių tautos dvasią sa- varankišką.

Tokis Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų rezistenci- jos likimas kelia specialų klausimą: kodėl ši rezis- tencija nebuvo išgirsta Vakaruose; kodėl ji buvo ap- eita ir apeinama tylom tarptautinės opinijos forumuo- se?

Rezistencijos likimas Lietuvoje liečia jau ne tik lietuvius. Liečia ir tuos, kurie stebi globalinės rung- tynes tarp Rytų ir Vakarų. Šiose rungtynėse laisva- sis pasaulis yra virtęs tik rezistuojančia puse prieš agresyvų ir veržlų Rytų komunizmą. Lietuvos rezis- tencija, pradžioje buvusi tik vakarų Europos rezis- tencijos dalim, Vakarų rezistencijos pirmuoju avan- gardu prieš Rytų komunizmo prasidėjusią slinktį į Europos vakarus, šiandien yra virtusi globalinės re- zistencijos prieš komunizmą dalim, nors to laisvasis, prieš komunizmą tebesispiriantis pasaulis ir nenori žinoti.

Tos rezistencijos akivaizdoje iškyla tad ir bendri- niai klausimai: kas įkvepia tautas rezistuoti, kokia rezistencijos prasmė?

Atsakyti į tai gali konkretūs Lietuvos rezisten- cijos faktai.

Faktai ne tik atsako ir padeda suprasti. Faktai patraukia, įpareigoja, uždega veikti. Faktai daros

10

svarbus kovos ginklas. Lietuvių tautos priešas dėl tė siekia lietuvių tautą ir šiuo atžvilgiu nuginkluoti— paveikti, kad rezistencijos faktai būtų užmiršti; jei faktai negali būti nuskandinti tyloje, siekia faktų ginklą atšipinti — informaciją apie rezistencijos fak- tus iškreipti, kad juos padarytų atšaldančius ir atstu- miančius. Kova prieš rezistenciją tada įeina į naują tarpsnį — į kovą jau dėl rezistencijos istorijos. Ir ta kova dėl Lietuvos rezistencijos istorijos jau eina visu aštrumu.

Priešui nepasiseks tos kovos laimėti tol, kol lie- tuvių atminime stovės rezistencijos faktų tikrovė — gyva, neiškreipta, svetimos propagandos nesuteršta. Tikrovei palaikyti žmonių atminime — tam ir su- telkiami šiame rinkiny lietuvių rezistencijos ryškieji faktai, jų istorinė raida.

11

Slinktis į vakarus

Lieruvos E komunistinės Rusijos okupacinė valdžia nustatė, kad Lietuvos-Rusijos santykių is- torija turi būti aiškinama šia kryptimi: istorinėje praeityje rusų tauta rodžiusi draugiškumą, pa- galbą ir globą lietuvių tautai, kurios gerovė rei- kalavo ir tebereikalauja jungtis su rusų tauta ir pasitikėti jos vadovavimu ...

Šią sovietinę tezę tenka patikrinti prime- nant esminius Lietuvos-Rusijos santykių faktus, sužymėtus šiam reikalui istoriko S. Sužiedėlio.

1. PIRMI LIETUVIŲ IR RUSŲ SUSITIKIMAI

Lietuviškų genčių susidūrimas su rusiškom isto rijos šaltinių suminimas tiktai X amžiaus gale. Tai buvo Kijevo kunigaikščių karo žygiai prieš jJotvin- gius (983, 1038), pietines lietuvių gimines. Lietuvos (rus. Litva) vardas pirmą kartą paminėtas kunigaikš- čio Jaroslavo žygyje (1040). Tie karo žygiai rodo

15

pirmą rusų ekspansiją, nukreiptą į Lietuvą. Lietuviai tvirčiau susivienija, atremia puolimus ir netrukus pa- tys patraukia į karo žygius prieš rusų kunigaikščius, Tam buvo dvi palankios aplinkybės: rusų kunigaikš- čių kivirčai tarp savęs ir totorių puolimai, nuo kurių rusai neįstengė gintis. Lietuva tada pasidaro rusų gynėja nuo totoriškos Aukso Ordos (1236-1556). Tų grumtynių pradžia sutampa su Lietuvos suvieni- jimu vieno galingo ir popiežiaus vainikuoto karaliaus Mindaugo valdžioje (ca 1236-1263).

2. RUSAI LIETUVOS VALDŽIOJE

Didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant nuo Mindaugo ir baigiant Kazimieru (1440-1492), užval- do didelius rytų Europos plotus tarp Baltijos ir Juo- dųjų marių. Ypačiai stambi Lietuvos valstybė išau- ga Vytauto Didžiojo laikais (1392-1430). Tiesiogiai arba vasalų ryšiais su Lietuva buvo sujungta kone visa ano meto Rusija, išskyrus Maskvos kunigaikš- tystę. Bet ir Maskvoje valdė Vytauto duktė našlė So- fija su sūnumi Vosyliumi Tamsiuoju (1415-1462), ku- rio protektorium buvo Vytautas Didysis. Tie Lietu- vos valdymo laikai turėjo dvi būdingas žymes: vie- na, rusam buvo palikta jų tvarka, papročiai ir orto- doksų tikėjimas — žodžių, vadinama “senovė" (sta- rina); antra, valstybės įstatymų visi gyventojai bu- vo lygiai traktuojami. Lietuvos valstybė nesismelkė vykdyti nei siauros nacionalistinės nei konfesinės (cuius regio, eius religio) politikos.

Kitaip viskas apvirto, Maskvai ėmus stiprėti, telkti aplink save rusiškas žemės ir pasvirus į naują ekspansiją prieš Lietuvą.

16

3. RUSIJOS OFENZYVA PRIEš LIETUVĄ

Maskvai iškilti ir pasidaryti Rusijos vienijan- čiu centru padėjo trys veiksniai:

Rytų Bažnyčios vyriausios vadovybės perkėlimas iš Konstantinopolio, kurį užėmė turkai (1453); nusil- pimas totorių, Vytauto Didžiojo įveiktų ir apramin- tų; Lietuvos unija su Lenkija, kurioje įsivyravo di- duomenės savanaudiškumas, persimetęs ir į Lietuvą.

Maskva nuo XV a. galo pereina į ofenzyvą prieš Lietuvą, ypač nuo laikų Jono Žiauriojo (1533-1584), kuris užpuola ir niokoja Livoniją (latvių ir estų že- mes prie Baltijos). Lietuva tą puolimą atrėmė ir didžiąją dalį Livonijos nuo Maskvos apgynė.

Antras didysis Maskvos prasiveržimas įvyko Aleksiejaus Romanovo laikais, kai 1655-1661 rusai pir- mąjį kartą giliai įsibrovė į Lietuvą, masiškai žudė žmones ir degino miestus bei pilis. Lietuvos sostinė Vilnius degė 17 dienų. Buvo sunaikinti neįkainojami kultūros lobiai ir pastatai visame krašte.

Po trečiojo siaubingo įsiveržimo Šiaurės karo me- tu (1701-1721), valdant carui Petrui Didžiajam, ru- sų kariuomenė iš Lietuvos nebeišėjo ir laikė Lietuvo- je savo “bazes" ligi pat Lietuvos senosios valstybės galo (1795).

4. LIETUVOS PADALINIMAI

Lietuvos valstybės griovimas prasidėjo vadina- muoju “Nebyliu seimu“ (1717), kuriam Maskva pa- diktavo priimti Rusijos priežiūrą vidaus tvarkai pa- laikyti ir sumažinti kariuomenę.

Po nesėkmingo priešinimosi ginklu ir reformų

17

bandymų jungtinė Lietuvos-Lenkijos respublika trim atvejais (1772, 1793, 1795) buvo išsidalyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Lietuva atiteko Rusijai, išsky- rus Sūduvą, kurią trumpai valdė Prūsija (1795-1807). Lietuvos valstybė buvo Maskvos užgniaužta tuo me- tu, kai pasiskelbė nepriklausomos Jungtinės Ameri- kos Valstybės (1776) ir kai didžioji Prancūzų revo- liucija kėlė demokratinius laisvės, lygybės ir broly- bės šūksnius. Rytų Europoje ir Lietuvoje, priešingai, buvo sustiprintas rusiškasis absoliutinės monarchijos režimas (dieržavije).

Rusijos carinis valdymas reiškėsi trim neigia- mais bruožais: užimtų kraštų provoslavinimu, rusi- nimu ir žmonių laisvės atėmimu. Carienė Kotryna II (1729-1796), vykdžiusi visus tris Lietuvos-Lenkijos padalinimus, žiauria prievarta grąžino į ortodoksų bažnyčią mases unitų, pasunkino baudžiavą, atėmė ir savo generolam išdalino daug Lietuvos žemių (dva- rų), įvedė rusiškąją gubernatorių administraciją ir į- staigose rusų kalbą. Laisviau kiek valdė jos sūnus caras Povilas I (1796-1801) ir Aleksandras I (1801- 1825), tačiau po nelaimingo imperatoriaus Napoleono žygio į Rusiją (1812), kai Lietuva bandė atkurti ne- priklausomą valstybę, Rusijos režimas sukietėjo. Bu- vo smogta laisvės siekusiai Lietuvos diduomenei: jos žemės apdėtos penkeriopai didesniais mokesčiais ne- gu Rusijoje ir, negalint išmokėti, nusavintos rusų ko- lonizacijai.

5. SUKILIMAI

Slėgimo, persekiojimo ir okupacijos buvo bandy- ta nusikratyti dviem nenusisekusiais sukilimais

18

(1831, 1863), kurie rusų priespaudą dar padidino. Po pirmojo sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas, vienintelis Lietuvoje (kaip aukštoji mokykla jis vei- kė nuo 1569, anksčiau už pirmąjį rusų universitetą Maskvoje 1755), daug vidurinių mokyklų, vienuoly- nų, cerkvėmis paversta visa eilė bažnyčių, panaikin- ti senieji Lietuvos įstatymai (Lietuvos statutas, vei- kęs nuo 1529). Po antrojo sukilimo represijos buvo dar žiauresnės. Jas vykdęs Vilniaus gubernatorius Muravjovas (1863-1865) apskaitė, kad tik per vieną mėnesį nubaudė mirtimi 129 asmenis, išsiuntė į ka- torgą 972, į Sibirą — 1,427 (pirmieji masiniai trė- mimai Sibiran), į kitas Rusijos sritis — 1,529, prie- varta kolonizavo Rusijoje 4,096, kitom bausmėm nu- baudė 1,209, viso 9,361. Tai apėmė tik nežymią dalį aukų. Sunaikinti ištisi kaimai — žmonės ištremti, so- dybos sudegintos (Ibėnai, Užpaliai, Miškaičiai). Kon- fiskuoti 1,794 dvarai, uždaryti visi vienuolynai ir jų žemės nusavintos, iš Žemaičių vyskupijos ištrem- ti 66 kunigai, kitiem atimta judėjimo laisvė ir susi- žinojimas su Roma, likviduotos visos nevaldinės (dau- giausia parapinės) mokyklos, užginta tikybos moky- ti lietuviškai, uždrausta lotyniškais rašmenimis spau- da (1864) , kad įstiprintų rusiškąjį alfabetą, dvasią ir provoslaviją; pagaliau, iš žemėlapio ištrintas Lietu- vos vardas, pakeitus į “Šiaurės vakarų kraštą“ (Sie- vero-Zapadnyj Kraj).

Ir tai buvo daroma jau tais laikais, kai vakarų Europoje stiprėjo tautinis bei demokratinis judėji- mas, o Jungtinėse Amerikos Valstybėse buvo išlais- vinti vergai (1861-1865). Rusija ir jos pavergti kraš- tai buvo dar užsklęsti nuo Vakarų pasaulio carinės “geležinės sienos", draudžiant į užsienius laisvai ke- liauti ir santykiauti.

19

6. REZISTENCIJA

Pavergtai lietuvių tautai tebuvo įmanoma dva- sios rezistencija. Ji vis labiau plito dėl spaudos už- draudimo ir katalikų Bažnyčios persekiojimo. Pir- miausia pasireiškė kietas pasipriešinimas provoslavi- nimui ir rusinimui. Liaudis tvirtai laikėsi katalikų tikėjimo ir kunigų, kurie liko beveik vienintelė va- dovaujanti šviesuomenė. Vysk. Motiejus Valančius (m. 1875) ėmėsi spausdinti slaptai maldaknyges užsie- nyje (Mažojoje Lietuvoje, vokiečių valdomoje) ir ga- benti į Lietuvą. Keturiasdešimtį metų ėjo ta lietuviš- kų knygų kontrobanda, kurios nežino nė vienas ki- tas kraštas pasaulyje. Kaimo žmonės nei rusų rašto nei kalbos ilgai nesimokė nei savo vaikų į rusiškas mokyklas neleido; veikė slaptos kaimo mokyklos. Tik- tai vėliau, pristeigus rusam daugiau gimnazijų ir, ki- to kelio mokslui siekti nesant, pradėjo rastis inteli- gentų pasauliečių, bet tiktai dalis jų tegalėjo įsijung- ti į rezistencinę kovą, kadangi ne visiem buvo lei- džiama savo profesija verstis Lietuvoje.

7. IšKOVOTOS LAISVĖS

Rusų priespaudos palengvėjimas atėjo tiktai su caru Nikalojumi II (1894-1918). Rusų administracija pagaliau įsitikino, kad Lietuvoje ji negali palaužti nei katalikų tikėjimo nei sulaikyti draudžiamosios spaudos: slaptai buvo iš užsienio įgabenamos ne tik- tai knygos, bet ir periodiniai laikraščiai. Didesnė lais- vė katalikų Bažnyčiai buvo atgauta po kruvino gy- nimo Kęstaičių (1886) ir ypač Kražių (1893) baž- nyčių. Spauda lotyniškais rašmenimis atgauta 1904. Užvesta teisme byla atidengė, kad draudimas buvęs

20

neteisėtas — tik administracinis. Po rusų-japonų ka- ro kilusi revoliucija (1905) Lietuvoje atsiliepė judė- jimu, siekusių lietuviškų mokyklų, savivaldybių ir krašto autonomijos, už kurią pasisakė didysis Vilniaus seimas (1905). Seimo metu labiau išryškėjo politi- nės lietuvių srovės (socialistų, liberalų, krikščionių), tačiau nedaug jos turėjo laisvės partinei veiklai, nes caro valdžia atsigriebė, teleidusi rinkti aprėžtą par- lamentą (Dumą). Ligi pirmojo Didžiojo karo (1914) lietuviai ir toliau tesigynė daugiau religiniais bei kul- tūriniais ginklais: katalikų tikėjimu, mokyklomis, draugijomis, spauda. Ūkininkai, kurie visą laiką iš- liko patys atspariausi, rusus lenkė geresniu žemės į- dirbimu. Pramonės krašte buvo maža, miestai su- skurdę ir apleisti arba paversti tvirtovėmis, kuriose nebuvo laisvės miestui augti. Nemaža lietuvių buvo priversti darbo ieškoti Rusijoje arba emigruoti į Jungtines Amerikos Valstybes, kur savo ruožtu jun- gėsi į organizacijas ir kovą už Lietuvos laisvę.

8. NEPRIKLAUSOMYBĖ IR SOVIETŲ RUSIJA

Lietuvos laisvė buvo atkovota tiktai pirmojo pa- saulinio karo pabaigoje (1917-1918), kada Rusijoje prasidėjo revoliucija, pašalinusi caro valdžią, o pati Lietuva buvo okupacijoje Vokietijos, bet jau karą aiškiai pralaiminčios. Nors prezidento W. Wilsono “14 punktų" (1918.1.8) paskelbtas tautinis apsispren- dimas buvo populiarus visame pasauly; nors 1918.2. 16 Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas reiškė lie- tuvių tautos apsisprendimo aktą, bet jo nenorėjo pri- Pažinti nei kaizerinė Vokietija nei carą pakeitusi ko- Munistinė Rusija. Komunistinė Rusija siekė Lietuvą

21

atgauti iš besitraukiančių vokiečių. Tam tikslui 1918. 12.16 dienos data Minske paskelbė Lietuvos-Gudijos socialistinę respubliką ir jos priekyje pastatė komu- nistą V. Mickevičių Kapsuką. Tai vyriausybei įtvir- tinti Lietuvoje pasiuntė raudonosios armijos mases. Lietuvių savanorių kariuomenei 1919-20 pasisekė ne- priklausomybę nuo Rusijos apginti, ir Maskva, už- miršusi savo paskelbtą Kapsuko valdžią, pasirašė su Lietuva taikos sutartį (1920.7.12), atsižadėdama “vi- siem laikam“ bet kurių teisių į Lietuvos teritoriją.

Tada nebuvo suprasta, jog “visiem laikam" reiš- kė: iki Sovietų karinė jėga sustiprės ir iki bus pa- togios tarptautinės aplinkybės agresijai pakartoti. Tos aplinkybės atėjo su antrojo pasaulinio karo iš- vakarėm. Tada atsinaujino komunistinės Rusijos ag- resija naujom formom. Atsinaujino ir lietuvių tau- tos pasipriešinimas agresijai, paskiau okupacijai,

22

II lūžiai iki sukilimo

SOVIETŲ SĄJUNGA, pasirašiusi 1920 taikos sutartį su Lietuva, agresijos planų prieš Lietuvą neatsisakė. Palaikė Lietuvoje komunistinį pogrin-- dį, siunčiojo į Lietuvą pogrindžio veikėjus, kurie buvo labiausiai skirti brautis į darbininkus. Nuo: 1930 sustiprino Lietuvoje dar kultūrinę infiltra-- ciją tarp intelektualų — sovietinės parodos, sovie- tinės literatūros knygynas, Lietuvos intelektualų ekskursijos į Sovietus, rašytojų, žurnalistų, teatro žmonių priėmimai Sovietų atstovybėje Kaune, sovietinių tautų kultūrai pažinti draugijos suor-- ganizavimas. Visa ta prosovietinė akcija buvo va- dinama Lietuvoj kultūrbolševizmu. Antrojo pa-- saulinio karo išvakarėse Sovietai pasiruošė jau ir naujam žygiui — karinei Lietuvos okupacijai, ku-- Trios eiga atskleidžia sovietinius tautų okupacijos metodus, o taip pat lietuvių pasipriešinimo pa-- stangas.

25

1. “TAIKINGOS*" OKUPACIJOS KELIAS

a. Pirmas veiksmas: Lietuvos padalinimo slapti pro- tokolai

Vokietijai okupavus Čekoslovakiją 1939 ir gra- sant Lenkijai, Anglijos bei Prancūzijos atstovai de- rėjosi 1939 pavasarį Maskvoje dėl sąjungos prieš ga- limą Vokietijos agresiją. Derybom užsitęsus, iniciaty- vą susitarti su Maskva perėmė Hitleris. 1939.V1I.26 slaptame Vokietijos ir Rusijos agentų susitikime Ber- lyne, restorane, vokiečiai davė suprasti, kad jie pa- tenkins tuos sovietų norus, kurių nesutiko tenkinti Anglija ir Prancūzija: už Rusijos neutralumą galima- me kare tarp Vokietijos ir Lenkijos Vokietija galėtų pripažinti Rusijai žymias rytų Europos sritis. Tai pa- tyręs, Molotovas kreipėsi į anglų bei prancūzų at- stovus: ar jie sutiktų pripažinti Rusijos įtaką į Bal- tijos valstybes ir paveikti Lenkiją bei Rumuniją, kad jos įsileistų Rusijos kariuomenę karo su Vokietija atveju? Nesulaukę teigiamo atsakymo, rusai priėmė Berlyno siūlymus. Maskvoje 1939.VIII.23 Vokietijos užs. reik. ministeris Ribbentropas ir Sovietų Komi- saras Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį. Drauge pasirašė slaptą protokolą dėl įtakos sferų rytų Euro- poje: Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Rumunijoje. Bal- tijos valstybėse įtakų riba sųtarta Lietuvos šiaurinė siena, t.y. Sovietų įtakai tenka Suomija, Estija ir Latvija, Vokietijos — Lietuva.

Nepuolimo sutartimi užsitikrinusi Rusijos neu- tralumą, Vokietija 1939.IX.1 pradėjo karo žygį į Len- kiją. Vokietija tikėjo, kad šiame kare prieš Lenkiją natūralus sąjungininkas bus Lietuva. Ribbentropo biurc atstovas dr. Peter Bruno Kleist 1939. IX. 8-14 tris kartus kreipėsi į atstovą K. Škirpą, kad Lietuva

26

skelbtų karą Lenkijai ir atsiimtų savo sostinę Vilnių. Pažadėjo Lietuvai karinę Vokietijos pagalbą, užtikri- no saugumą nuo galimo Sovietų pavojaus. Pasku- tiniame pasimatyme perdavė Ribbentropo žodžius: “Litauen mMuss rasch handeln, rasch marschieren — rasch, rasch, rasch!“* (Lietuva turi skubiai veikti, skubiai žygiuoti — skubiai, skubiai, skubiai). Lie- tuvos vyriausybė per savo atstovą Berlyne 1939.1X.11 pranešė savo neutralumą Vokietijos-Lenkijos kare. Tai pakartojo ir IX.16. Ribbentropas pats IX.21 iš- sikvietė atstovą K. Škirpą į Zoppotą prie Danzigo ir pakartojo Kleisto pareikštus siūlymus. Žadėjo de-- rybose su Rusija paveikti, kad Rusijos kariuomenė, kuri buvo užėmusi Lenkijos rytinę dalį ir Vilnių IX.17 (vykdydama slaptąjį protokolą), Vilnių perleis- tų Lietuvai. Kvietė tam reikalui atvykti Lietuvos užs. reik. ministerį Urbšį. Lietuvos vyriausybė per atsto- vą Zechliną Kaune pakartojo savo neutralumą ir dar daugiau — davė prieglobstį besitraukiantiem Lenki- jos kariam. Tada Ribbentropas pranešė, kad Urbšio kelionė būtų beprasmė. Lietuvos pasirinktas neutralu- mas sustiprino Rusijos pretenzijas savo įtakos sferą praplėsti ir į Lietuvą. Vokietija nebesipriešino. 1939. IX.28 Maskvoje Ribbentropas ir Molotovas pasira- šė antrą slaptą protokolą, kuris pataisė pirmąjį ta prasme, kad “Lietuvos valstybės teritorija pereina į U.S.S.R. įtakos sferą''. Bet: “kai Sovietų Sąjungos vy- riausybė imsis specialių priemonių Lietuvos teritori- joje savo interesam apsaugoti, dabartinė Lietuvos- Vokietijos siena bus pataisyta, kad ji būtų natūra- lesnė ir paprastesnė ir tam reikalui Lietuvos terito- rija į pietų vakarus nuo žemėlapų pažymėtos linijos priklausytų Vokietijai?.

Pagal Molotovo planą Vokietija turėjo pasirašyti

27

sutartį su Lietuva dėl Lietuvos teritorijos dalies per- leidimo Vokietijai tuo pačiu metu, kai Sovietai pasi- rašys sutartį su Lietuva dėl Vilniaus perdavimo Lie- tuvai. Vokiečiai suprato šią propagandinę klastą pri- statyti Vokietiją kaip teritorijas “atimančią", o So- vietus kaip “duodančią", ir planas nebuvo vykdomas — Vokietija paskiau atsisakė nuo to Lietuvos ruožo už Sovietų pažadą sumokėti 31.5 mil. markių.

(Slaptieji protokolai pirmu kartu viešumon iš- kilo 1946.V. 21-22 Niurnbergo teisme. Nepaisydamas Sovietų prokuroro Rudenko protestų, teismas įtraukė juos į bylą, o Amerikos prokuroras Thomas J. Dodd perdavė jų nuorašą spaudai. Oficialiai paskelbti 1948 valstybės departamento leidiniu Nazi-Soviet Rela- tions).

b. Antras veiksmas: savitarpinės pagalbos sutartis ir min. Urbšio diplomatinis priešinimasis

Lietuvai atsisakius dėtis su Vokietija į karą prieš Lenkiją, Molotovas perėmė iniciatyvą Lietuvą įjung- ti į Sovietų Sąjungą. Nelaukdamas nė antro slaptojo protokolo pasirašymo, 1939.IX.26 pakvietė atvykti į Maskvą Urbšį. Pagrindas: dabar esą Sovietų ir Lie- tuvos sienos susieina, tad reikią peržiūrėti santykius. 1939.X.2 nuvykusiam Urbšiui ir nieko nežinančiam apie Berlyno ir Maskvos slaptus protokolus, Molo- tovas pasiūlė pasirašyti savitarpinės pagalbos sutartį. Esminis tos sutarties dalykas — duoti Rusijai kari- nes bazes Lietuvos teritorijoje. Urbšys svetimos ka- riuomenės buvimą Lietuvos teritorijoje suprato kaip pasikesinimą į Lietuvos nepriklausomybę, juo labiau Molotovui pasakius, kad Lietuva turės perleisti dalį savo teritorijos Vokietijai. Urbšys pertraukė derybas ir 1939.X.5 grįžo instrukcijų iš vyriausybės. Vokie-

28

tijos atstovas Zechlinas, į kurį kreipėsi ministeris, pa- reiškė, kad anas Lietuvos teritorijos perleidimas Vo- kietijai jau nebeaktualus, tačiau dėl Maskvos reika- laujamų įgulų Vokietija nieko negalės daryti nei sa- kyti; Lietuva pati turinti apsispręsti. Nei kiti Vaka- rų valstybių atstovai nedavė jokios vilties diploma- tiškai paremti. Urbšys grįžo į Maskvą X.7 su vyriau- sybės kontrapasiūlymu — sudaryti savitarpinės pa- galbos sutartį, bet be įgulų, su Sovietų kariniais at- stovais Lietuvos kariuomenėje. Kitą dieną Stalinas atmetė visus kontrasiūlymo punktus, tesutikdamas į- gulų skaičių iš 50,000 sumažinti iki 20,000. Urbšiui dėstant naujus argumentus, Stalinas pertraukė: “Vy slyškom mnogo dokazyvajete" (Jūs perdaug įrodinė- jate). Urbšys dar kartą dramatiškai apeliavo į Sta- liną priimti Lietuvos kontraprojektą. “Niet"? — buvo atsakymas. Urbšys dar ir dabar nesutiko pasirašyti. Informavo savo vyriausybę, kuri atsiuntė papildo- mai ministerio pirmininko pavaduotoją K. Bizauską ir kariuomenės vadą gen. St. Raštikį. Tuo metu So- vietai jau buvo sutelkę tankus prie Lietuvos sienos, ir X.10 delegacijai buvo pateiktas naujas sutarties tekstas griežtesnės redakcijos (pvz. praleistas anks- tesnis pareiškimas, kad bazių buvimas ribojamas ka- ro pavojaus metu). Molotovas nesileido į diskusijas dėl teksto, nes tokis esąs jau priimtas komisarų ta- ryboje. Tokiom aplinkybėm min. Urbšio desperatiš- kasis priešinimasis diplomatiniu būdu buvo palauž- tas, ir sutartis buvo pasirašyta X.10 Urbšio ir Moloto- vo. Kad Lietuvoje įspūdis būtų palankesnis sutar- čiai, Rusija pažadėjo perduoti Vilnių ir jo apylinkes. Tačiau tas Vilniaus grąžinimas bolševikų sąlygom Lietuvoje buvo įvertintas populiaria pašaipa: Vilnius mūsų, 0 Mes rusų.

29

c. Trečias veiksmas: ultimatumas po propagandinės akcijos

Savitarpinės pagalbos sutartyje buvo įrašytas nesikišimas į vienas kito vidaus reikalus, suverenu- mo gerbimas. Molotovas aukščiausiam soviete 1939. X.31 tai pakartojo: “...sutartys su Baltijos valsty- bėm jokiu būdu neimplikuoja Sovietų Sąjungos kiši- mosi į Estijos, Latvijos ir Lietuvos vidaus reikalus .. Mes stovime už garbingą mūsų pasirašytų susitari- mų vykdymą abipusiškumo pagrindu ir pareiškiame, kad kvailos kalbos apie Baltijos valstybių sovietini- mą yra naudingos tik mūsų priešam ir visokios rū- šies priešsovietiniam provokatoriam“'.

Bazės išsilaikė Lietuvoje pusę metų ramiai, So- vietam į Lietuvos gyvenimą akivaizdžiai nesikišant. Tačiau 1940.11.12 Suomijos-Rusijos karą baigus su- tartim, Lietuvos atstovas Maskvoje dr. L. Natkevi- čius netrukus pajuto augant nedraugiškas Maskvos nuotaikas ir priekabingumą, kuris gegužės mėn. vir- to oficialiu demaršu: 1940.V.25 Molotovas įteikė no- tą, kurioje kaltino, kad Sovietų įgulų du vyrai Nosov ir Šmavgonec buvę lietuvių saugumo pagrobti, tre- čias, Butajev, nužudytas. Lietuvos vyriausybė V.26 atsakė sudariusi komisiją dingimo įvykiam ištirti ir paprašė papildomų davinių apie dingusius. Vietoj at- sakymo Molotovas leido “Izvestijose" paskelbti kalti- nimus: Lietuvos vyriausybė nesilaikanti savitarpinės pagalbos sutarties. Lietuvos vyriausybė V.30 pavedė Urbšiui vykti į Maskvą išsiaiškinti, bet Maskva pa- reikalavo, kad jo vietoj atvyktų min. pirm. Merkys. Pastarasis, lydimas gen. M. Rėklaičio ir dr. P. Ma- čiulio, nuvyko VI.7. Pasikalbėjime Molotovas kaltino Lietuvos vyriausybę, kad ji nesanti prosovietinė, o vidaus reikalų ministeris ir saugumo departamento

30

direktorius aiškiai antisovietiniai, nes policija organi- zuojanti sovietų kareivių grobimą, suimanti žmones, reikalingus sovietinių įgulų kareivinių statybai. Bet labiausiai kaltino dėl Baltų karinės santarvės, kuri esanti nukreipta prieš Sovietų Sąjungą, taigi prie- šinga savitarpinės pagalbos sutarčiai. Molotovas ne- leido Merkiui aiškinti dėl Sovietų dingusių kareivių, o kitos dienos pasikalbėjime pareiškė nepasitenkini- mą pačių Lietuvos mMinisteriu pirmininku. Merkys ta- da paprašė prezidentą Smetoną, kad atsiųstų vyriau- sio sovieto pirmininkui Kalininui laišką, reikšdamas lojalumą; kad atsiųstų Urbšį paaiškinti dėl Baltų ka- rinės santarvės. 1940.VI.11 ir paskesniuose pasikal- bėjimuose Urbšys kartojo vyriausybės lojalumą su- tarčiai ir norą bendradarbiauti su Maskva, pranešė prezidento nusistatymą pakeisti tam reikalui visą vy- riausybę. Visa tai nepatenkino Molotovo: nesąs įti- kintas dėl Baltų santarvės, komisija dingusiem ka- riam ištirti esąs tik biurokratiškas būdas reikalui vilkinti. 1940.VI.14 Merkys jau buvo išvykęs, kai Mo- lotovas pasikvietė Maskvoje likusį Urbšį ir jam pa- skaitė ultimatumą.

Ultimatumo pirmoje dalyje kartojo kaltinimus Lietuvos vyriausybei su išvada, kad ji nevykdanti savitarpinės pagalbos sutarties. Tai esą nepakenčia- Ma — ir dėl to eina antra dalis ultimatumo su rei- kalavimais: 1. kad vidaus reikalų ministeris Skučas ir saugumo departamento direktorius Povilaitis bū- tų atiduoti teismui; 2. kad būtų tuojau sudaryta Lie- tuvoje vyriausybė, kuri “užtikrintų ir sugebėtų vyk- dyti savitarpinės pagalbos sutartį ir griežtai sutram- dytų tos sutarties priešus“; 3. kad būtų įsileisti į Lietuvos teritoriją tuojau Sovietų Sąjungos kariniai daliniai, kurie svarbiausiuose Lietuvos centruose “už-

31

tikrintų savitarpinės pagalbos sutarties vykdymą". — Terminas Lietuvos vyriausybei atsakyti iki VI.15 10 val. ryto. Urbšys paprašė pratęsti terminą, nes buvo belikę tik 10 valandų. Molotovas atsakė, kad toks esąs jo vyriausybės sprendimas, ir jis negalįs jo pakeisti. Įspėjo: nepaisant, koks bus Lietuvos vy- riausybės atsakymas, Sovietų kariuomenė vis tiek įžygiuos į Lietuvos teritoriją. Įspėjo taip pat, kad Lietuvos vyriausybė turinti būti prosovietinė, o Sku- čas ir Povilaitis galėsią būti teisiami Sovietų teisi- ninkų už išdavimą.

Lietuvos vyriausybės nariai Kaune apie ulti- matumą patyrė tik VI.15 2 val. ryto. Posėdyje pas prezidentą mažuma vyriausybės narių su prezidentu pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą, dauguma už ul- timatumo priėmimą. Tada prezidentas nesiryžo prisi- imti atsakomybės už pasipriešinimą ir pavedė gen. St. Raštikiui sudaryti naują vyriausybę. Tačiau jos pa- skelbti neteko, nes Urbšys perdavė iš Maskvos Molo- tovo pareiškimą, kad Raštikis nepriimtinas ir kad at- vyksiąs į Kauną jo pavaduotojas Dekanozovas, kuris pasirūpinsiąs naujos vyriausybės sudarymu. 1940.VI. 15 prezidentas A. Smetona perėjo sieną į Vokietiją, pavedęs min. pirmininkui Merkiui jį pavaduoti. Mer- kys per radiją paragino gyventojus sutikti Sovietų kariuomenę draugiškai, o apsaugos min. V. Vitkaus- kas išvyko jos pasitikti. Taip baigės dramatiškas min. Urbšio pasipriešinimas diplomatiniu keliu. Jis ne- galėjo sulaikyti Maskvos agresijos, kada pasipriešini- mo neparėmė efektyvi ginkluota jėga.

d. Ultimatumo pagrindas: faktai ar provokacijos?

Maskvos ultimatumo pirma dalis yra kaltinimai Lietuvos vyriausybei, Vienas — Lietuvos saugumas

32

organizavo sovietinių karių grobimą ar pabėgimą iš bazių ir juos panaudojo karinėm paslaptim išgauti. Lietuvos vyriausybės sudarytai komisijai ištyrus, fak- tai taip atrodė: 1940.V.7 trys raudonarmiečiai atvy- ko pas ūkininką ir paprašė valgyti. Pavalgę ir gavę dar išsigerti, du išėjo o vienas, Smavgonec, pasiliko dar dvi dienas. Trečią dieną atvyko vienas iš jo draugų jo ieškoti, Jis atsisakė grįžti. Tada atvyko 10 ir jį išsivedė prievarta. Tai ir buvo Smavgonec, apie kurį kalbėjo Molotovas. 1940.V.10 du raudonarmie- čiai Alytuje atėjo į restoraną. Gerai išsigėrę nuvyko pas prostitutę, kur praleido keturias dienas. Ketvir- tą dieną išvyko. Tarp jų buvo ir Molotovo nurodytas Pisarev. 1940.III.4 Lietuvos administracija gavo pra- nešimą iš sovietinės įgulos komendanto, kad dingęs iš bazės raudonarmietis Butajev. Prašė padėti suimti. 1940.V.12 Vilniaus policijos viršininkas gavo žinių, kad kažkoks raudonarmietis gyvena pas vieną mer- giną Vilniuje. Apsuptas lietuvių policijos, raudonar- mietis nusišovė. Ten ir buvo Butajev. Galima ma- nyti, kad tie dingusieji kariai buvo atsitiktinis de- zertiravimas. Bet galima manyti, kad jis buvo spe- cialiai sovietų organizuotas provokaciniais tikslais. O taip manyti duoda pagrindo faktas, kad kai Lie- tuvos vyriausybės sudaryta komisija tyrė Smavgone- co ir Pisarevo reikalą ir prašė Sovietus bendradar- biauti, — jie atsisakė; kai prašė sudaryti bendrą miš- rią komisiją — atsisakė. Išaiškinti jiem nebuvo svar- bų. Svarbu buvo kaltinti.

Antras kaltinimas — Baltijos valstybių karinė santarvė, nukreipta prieš Sovietus. Faktas, kad 1923 Estija ir Latvija buvo sudarę apsigynimo sąjungą. Lietuva jai nepriklausė. Nei viešai nei slaptai. Kai Sovietai paėmė Baltijos valstybių užsienių reikalų

33

ministerijų archyvus, nepaskelbė jokio dokumento to- kiai santarvei įrodyti.

Trečias kaltinimas — Lietuvos saugumas masiš- kai suiminėjo darbininkus, technikus, kurie dirbo prie sovietų kareivinių statybos, “turėdamas tikslą ne tik padaryti neįmanomą sovietinės kariuomenės buvimą Lietuvoje, bet taip pat sukelti Lietuvoje prie- šiškus nusistatymus Sovietų kariuomenei ir paruoš- ti agresiją prieš sovietų karinius vienetus". “Masiniai suėmimai“ Lietuvoje nebuvo praktikuojami — tai sovietinė praktika. Ir šiuo atveju buvo suimti 7 dar- bininkai už kriminalinius nusikaltimus, o statybą trukdė ne policijos, kaip Molotovas tvirtino, bet ko- munistų surengtas streikas. Tai liudijo Sovietų NK- VD majoras Ilja Molin, specialiai atsiųstas į Balti- jos valstybes deportacijų vykdyti. Jis tvirtino, kad Maskva įsakiusi Lietuvos komunistam rengti provo- kacijas prieš Sovietų įgulas. Šitie sovietiniai kaltini- mai iliustravo sovietinę taktiką — rengti provokaci- jas, kad galėtų atsakomybę už tas provokacijas su- versti vyriausybei tos valstybės, prieš kurią rengia Sovietai agresiją.

2. ĮJUNGIMO PROCESAS

a. Pirmas veiksmas: liaudies vyriausybė ir teisės klas- tojimas

G. Dekanozovas atvyko į Kauną 1940.VI.16 su uždavinių įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir įvesti Lietuvoje sovietinę sistemą. Tai turėjo būti atlikta sudarant įspūdį, kad reformos vykdomos teisėtai, pa- gal krašte veikiančius įstatymus, ir demokratiškai, vykdant Lietuvos liaudies valią. Pirma Dekanozovui

34

teisinė kliūtis buvo ta, kad pagal konstituciją naują ministerį pirmininką skiria prezidentas. Prezidentas buvo išvykęs, ir Sovietų pastangos sugrąžinti jį iš Vokietijos nuėjo niekais. Tebuvo VI.15 prezidento pasirašytas aktas, kuriuo pagal konstitucijos 71 str. pavedė min. pirm. A. Merkiui jį pavaduoti preziden- to pareigose. Tokios pareigos, kaip naujo min. pirm. skyrimas, min. pirmininkui, pavaduojančiam prezi- dentą, pagal 72 str. priklauso tik tada, kai preziden- tas yra miręs ar atsisakęs. Tada Dekanozovas įsakė aiškinti prezidento VI.15 išvykimą kaip prezidento atsistatydinimą. Taip buvo Eltos ir paskelbta VI.16. Tuo šuoliu per teisinę tvarką buvo padarytas taria- mai teisinis pagrindas Merkiui skirti naują min. pir- mininką.

1940.VI.16 pasitarime su Dekanozovu Merkys siūlė į min. pirmininkus kelis kandidatus, bet juos Dekanozovas atmetė. Rytojaus dieną Merkiui Pozd- niakovas telefonu padiktavo pagrindinius vyriausy- bės narius: min. pirmininkas Justas Paleckis, jo pa- vaduotojas, užsienių r. min. ir švietimo ministerijos laikinis valdytojas Vincas Krėvė Mickevičius, teisin- gumo Povilas Pakarklis, žemės ūkio ir laikinai vid. r. m. valdytojas Matas Mickis, finansų ir laikinai su- sisiekimo Ernestas Galvanauskas, sveikatos Leonas Koganas. Merkys tuos skyrimus pasirašė, ir jo rolė buvo baigta. Paleckis, jau tariamai eidamas prezi- dento pareigas, vyriausybę papildė naujais žmonėm. Jų didžioji dalis buvo komunistai (J. Paleckis, M. Gedvilas, L. Koganas, M. Mickis, L. Adomauskas, Junča-Kučinskas, Grosmanas-Didžiulis), komunistų simpatikai (A. Venclova, V. Vitkauskas); iš vyriau- sybės tuojau pasitraukė liberalai demokratai (E. Gal- Vanauskas, Krėvė-Mickevičius); ir liko vyriausybė tokia, kokios reikalavo Molotovas — prosovietinė.

35

b. Antras veiksmas: “Uaudies" suorganizavimas

Prosovietinei vyriausybei reikėjo sudaryti ir pro- sovietinę visuomeninę atramą. Tam vidaus reikalų ministerio 1940.VI.25 buvo formaliai legalizuota ko- munistų partija, turėjusi apie 700 narių, nors fak- tiškai partija rengė mitingus jau nuo 1940.V1I.19. Ko- munistų partija buvo leista vienintelė “liaudies va- liai" reikšti. Visos kitos politinės grupės, visuomeni- nės, kultūrinės, ideologinės, religinės organizacijos VII. 1 buvo uždarytos. “Nėra vietos Lietuvoje kitom partijom, kurios ilgą laiką kovojo prieš liaudį ir prieš Lietuvos nepriklausomybę“ (L. Aidas VI.26). Ko- munistų partija “liaudies vyriausybei"? VII.1 iškėlė reikalavimus sunaikinti tą visuomenę, kuria lig tol rėmėsi Lietuvos gyvenimas, ir sukurti naują visuo- menę: sudaryti profesinių sąjungų tinklą, pramonėje ir žemės ūkyje atimti iš žemės savininkų žemę, gyvą ir negyvą inventorių ir išdalyti bežemiam ir ma- žažemiam, padaryti rinkimus į ligonių kasas demo- kratiškesnius, parūpinti geresnę medicininę globą, įvesti senatvės apdraudą, aprūpinti darbu bedarbius ir pakelti gyvenimo standartą, atskirti Bažnyčią nuo Valstybės ir įvesti civilinę metrikaciją, panaikinti “klastotą"" Lietuvos konstituciją, suimti visus liaudies priešus ir sukonfiskuoti jų turtą, išvalyti administra- cijoje, policijoje, kariuomenėje visus liaudies priešus. Liaudies priešais buvo laikomi visi, kas nesutiko su komunistų partijos valia; taigi, kas nesutiko su Mask- vos valia.

Liaudies vyriausybė NKVD priemonėm anų parti- jos reikalaujamų akciją vykdė visose srityse: nuo VI.24 ėmė gausiai atleidinėti vadovaujančius karinin- kus, apskričių viršininkus, burmistrus, policijos vir- šininkus ir pačią policiją pavadino milicija, atleidi-

36

nėjo teisėjus, mokyklų direktorius ir vedėjus. Nuo VII 1 uždarė visas organizacijas, VI.27 laikraščius, tuojau Lietuvos Aidą sukomunistino, XX Amžių, ir Lietuvos Žinias paliko savo kontrolėje, kol visai už- darė. Lietuvos Aidas buvo pakeistas Darbo Lietuva, dar paskiau Tarybų Lietuva. Nutraukė santykius su Vatikanu; uždarė teologijos-filosofijos fakultetą, per- ėmė vienuolynų ir kitas privatines mokyklas. Išvykę į užsienius po 1940.VI.15 ar išvykę anksčiau ir atsisa- kę grįžti paskelbti liaudies priešais, ir jų turtas kon- fiskuotas. Tada atėjo žmonių likvidavimo eilė: suėmi- mai ir deportacijos. 1940.VII.7 A. Sniečkus, saugu- mo departamento direktorius, pasirašė NKVD paruoš- tą įsakymą suimti vadus ir aktyviuosius narius tauti- ninkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių de- mokratų, jaunalietuvių, trockininkų, soc. demokratų, šaulių, taip pat buvusių vyriausybių narius, spaudos veikėjus ir kt. Tai įvykdyta VII. 11-12 naktį.

Pirma deportacijų auka buvo A. Merkys, kurio deportacijos įsakymas buvo pasirašytas Paleckio ir Gedvilo VII.16. Rezultatas po kelių savaičių: “Mes turime savo liaudies vyriausybę, kuri trumpu laiku atliko milžinišką uždavinį: per 20 dienų sugriovė tai, kas per 20 metų buvo padaryta — liaudžiai iš- naudoti ir skriausti“ (Vilniaus Balsas. 1940.VII.9). Tačiau nebuvo lengva tuos “liaudies priešus" pakeisti “liaudies valios“! reiškėjais, komunistais, nes jų tebu- vo 700 ir tai daugumas nelietuviai. Net ir paskiau “jau beveik po metų savo viešpatavimo, kai į komu- nistų partiją stengėsi pakliūti nemaža karjeristų, jos narių skaičius, kaip iš Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretoriaus A. Sniečkaus ataskaiti- nio pranešimo V-ajam LKP (b) suvažiavime 1941.II. 5 matyti, tesiekė tik vos 3,000, taigi jie tesudarė vos

37

tik apie 0.1 procento visų Lietuvos gyventojų. Ir tai apie 75 proc. tų komunistų partijos narių sudarė žy- dai, likusius — Lietuvos rusai, lietuviai ir kitų tau- tybių žmonės“ (A. Garmus, Lietuvių Archyvas).

c. Trečias veiksmas: “liaudies seimas ir tautos valios klastojimas

Propagandoje buvo vengiama kalbėti apie pa- grindinį akcijos tikslą — Lietuvos įjungimą į Sovie- tų Sąjungą ir Lietuvos gyvenimo sovietizaciją. Prie- šingai, Mečys Gedvila savaitė po savo paskyrimo vid. reik. min. kalbėjo: “Mūsų šalies santvarkos esminiai pagrindai tebėra nepakitę. Į teisėtą privatinę nuosa- vybę ar turtą niekas nesikesina. Raudonoji armija atėjo į mūsų kraštą ne mūsų gyvenimo santvarkos pakeisti, o tik apsaugoti nuo karo pavojaus ir padėti mums išlaikyti nepriklausomybę“ (Cit. L. Arch. 184 p.). Tuos, kurie kalbėjo, jog Lietuvoje bus įvesta Sta- lino konstitucija, Gedvilas vadino “pikčiausiais prie- šais“ ir Stalino konstitucijos įvedimą laikė pasikesi- nimu nuversti dabartinę vyriausybę. Mickis vadino provokatoriais tuos, kurie sakė, jog Lietuvoje bus į- vesti kolchozai. Net rengiantis “liaudies seimo" rin- kimam, partijos paskelbta rinkimų programa neužsi- minė apie Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą ir Lietuvos sovietizaciją. To betgi neslėpė Molotovas nuo Krėvės Mickevičiaus, kuris prisiprašė priimamas Maskvoje VII.2. Molotovas jam kalbėjo, kad “jūsų Lietuva drauge su kitom Baltijos tautom, įskaitant ir Suomiją, turės įsijungti į garbingą Sovietų Sąjun- gos šeimą. Dėl to jūs turėtumėt dabar jau įvesdinti savo tautą į sovietinę sistemą, kuri ateity visur vieš- pataus, visoje Europoje... jūsų liaudis nėra grasina- ma jų laisvės praradimu. Jos bus atsiklausta būdu,

38

patvirtintu sovietinių respublikų, ar ji nori įsijungti į Sovietų Sąjungos šeimą. Jūs pamatysite, kad ne- praeis keturi mėnesiai, Baltijos valstybės balsuos už inkorporaciją“ (Cit. Report on the Select Committee to Investigate Communist Aggression and the Forced

Incorporation of the Baltic States in the U.S.S.R., III, 342-4 p.).

Kai Krėvė Mickevičius grįžo, Paleckis sukvietė vyriausybės posėdį, ir jame komunistiniai balsai nu- tarė skelbti seimo rinkimus. Krėvės Mickevičiaus ir E. Galvanausko atsistatydinimas nesukliudė Maskvos plano vykdyti. “Liaudies vyriausybė" paskyrė seimo rinkimus VII.14 dienai. Jų pobūdį VII.14 komentavo Eltos direktorius Kostas Korsakas: “Šiandien Lietu- vos liaudis, eidama S.S.S.R. laisvų tautų, vadovauja- mų didžiojo Stalino, pavyzdžiu, renka seimą demo- kratiškiausiu būdu. Tiesa, kad šitie rinkimai nėra bur- žuazinės demokratijos rinkimai" (L. Žinios 1940.VII. 15). Tuo pavyzdžiu Lietuvai paskelbtas rinkimų įsta- tymas pavedė rinkimų kontrolę, kandidatų siūlymą grynai komunistų partijai. Vyriausia rinkimų komisi- ja buvo paskirta prezidento, min. pirmininkui prista- čius; jau vyriausios komisijos skyrimo keliu buvo su- daromos apygardinės rinkimų komisijos ir t.t. Kan- didatus siūlyti galėjo “kultūrinės, švietimo, darbo ir kitos viešosios organizacijos arba įmonių sąjungos, tu- rinčios leidimą legaliai tęsti savo veikimą". Tačiau vi- sos organizacijos, išskyrus komunistinės bei jų pada- linius, buvo uždarytos. Siūlomiem kandidatam buvo dviguba kontrolė: juos siūlė komunistų patikimos or- ganizacijos; juos tvirtino vyriausia rinkimų komisija. Tačiau komunistų partija nesiryžo rinkimuose rodytis savo vardu — buvo paskelbta balsuotojus mažiau bai- danti fiktyvi Darbo Lietuvos Sąjunga ir jos siūlomų

39

kandidatų eilėse įrašyta nekomunistų populiaresnių aktorių, gydytojų, rašytojų. Rinkiko rolė buvo nedi- delė: jis turėjo “pareigą" balsuoti už jam siūlomą sąrašą. Suklysti nebuvo galima, nes sąraše buvo tiek kandidatų, kiek turi būti išrinkta. Rinkikai buvo pro- pagandos įspėjami: “Asmens, kurie nebalsuoja .. yra liaudies priešai. Tokiem asmenim nėra vietos darbo Lietuvoje" (Vilniaus Balsas VII.9).

Rinkimų programoje Darbo Lietuvos Sąjunga VII.6 nieko neminėjo taip pat apie Lietuvos įjungi- mą į Sovietų Sąjungą nei apie sovietizaciją. Tai bu- vo nutylima. Ir net paneigiama. Kreipiantis į ūkinin- kus, programoj buvo sakoma: *Mes raginame neklau- syti nepagrįstų gandų, skleidžiamų liaudies priešų, kad liaudies vyriausybė vers stoti į kolchozus ir kad ji persekios tuos, kurie išpažįsta savo tikėjimą“ (Vil- niaus Balsas VII.11). Rinkikui asmeniškai pritero- rizuoti buvo paskelbta, kad balsavimas bus žymi- mas pase.

Tos visos priemonės VII.14 nepajėgė sutraukti pa- kankamai rinkikų prie urnų. Rinkimai buvo pratęs- ti antrai dienai. Vyriausioji rinkimų komisija pirmos dienos vakarę per radiją kaltino, kad “Smetonos kli- kos liekanos“ kai kuriose apylinkėse mėtė ant žemės rinkikų sąrašus ir “kitaip kliudė žmonėm išreikšti jų siekimus" (XX Amžius 1940. VILI.15). Buvo įsakyta milicijai atgabenti nebalsavusius. Po antros balsavi- mo dienos paskelbė, kad rinkimai praėjo “laisvai" ir “sų entuziazmu". Vyr. rinkimų komisijos VII.17 skel- bimu buvo paduoti 1,386,599 balsai, arba 95.1 proc. turėjusių teisę balsuoti. Tačiau iš tikrųjų turėjusių teisę balsuoti skaičius nebuvo žinomas, nes balsuoto- jų sąrašai nebuvo sudaromi, o balsavo taip pat ir ne Lietuvos piliečiai, raudonarmiečiai. Paleckio intymiu

40

pareiškimu, balsavo 15-16 proc. (A. Garmus, Liet. Arch. 13 p.). Tarp 79 “išrinktų" buvo apie 58 forma- lūs komunistai.

Tik rinkimų davinius paskelbus, buvo padiriguo- ta nauja mitingų banga, kurioje jau buvo skelbiama tai, kas prieš rinkimus buvo nutylima ir paneigiama — "liaudies" reikalavimai įvesti Lietuvoje Stalino konstituciją ir paversti Lietuvą Sovietų Sąjungos da- lim. Laikraščių antraštės skelbė: “Kariai reikalauja Lietuvą dėtis į Sovietų Sąjungą, suvalstybinti fab- rikantų ir visų kapitalistų turtus“, “Darbininkų ma- sės reikalauja suvalstybinti fabrikus, bankus, dva- rus" ir t.t. Tai buvo įvykdyta labai greitu tempu. “Liaudies seimas" susirinko VII.21 ir po valandos nuo atidarymo priėmė “dekliaraciją apie valstybės sant- varką“, kuria “Lietuvoje įvedama tarybų santvarka. Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika". Kitą dieną antroj dekliaracijoj nutarta “prašyti So- vietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Sovietų Socialistinę Res- publiką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Gudijos ir kitos są- junginės respublikos“.

Aplinkybės, kuriom tos dekliaracijos buvo pa- skelbtos, nušvietė 8 buvę to “liaudies seimo deputa- tai" 1942.VIII.30 pareiškime — tie “deputatai", kurie nebuvo komunistų partijos nariai. Dekanozovo ir Poz- dniakovo buvo reikalaujami balsuoti už Lietuvos į- jungimą; balsai nebuvo skaitomi; balsavo ir pašali- niai asmenys (enkavedistai), kurie buvo pasodinti tarp deputatų. A. Garmaus specialus pareiškimas apie atsilankymą pas Dekanozovą VII.17-18 pasitikrinti gandų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Į jo paklausi-

41

mus Dekanozovas nusišypsojo ir atsakė: “O ar jūs matote, kas vyksta už lango? ... Matote, jei jau ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklau- soma“. Kai Garmus pareiškė nebalsuosiąs už Lietu- vos prijungimą, Dekanozovas į tai: “Tik pamėginki- te. Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų mes pakankamai turime“ (Liet. Arch. 16 p.).

Paskutinis Lietuvos įjungimo aktas buvo Mask- voje 1940.VIII.3: Sovietų Sąjungos aukščiausias so- vietas nutarė “patenkinti Lietuvos prašymą" ir priim- ti Lietuvą į Sovietų Sąjungos šeimą tokiom teisėm, kaip Ukrainos ir Gudijos respublikos, perimant iš Gudijos ir prijungiant prie Lietuvos Švenčionių rajo- ną, Vidžių, Godubiškio, Rodūnios ir kitų rajonų lie- tuviškai kalbančias dalis.

Kas Maskvon važinėjo ir ten buvo priversti būti Lietuvos nepriklausomybės duobkasiais? Tai kompar- tijos paskirti “prašymui? į Maskvą vežti — J. Paleckis, M. Gedvilas, L.Adomauskas, M. Mickis, A. Venclova, L. Gira, V. Vitkauskas, M. šumauskas, Gros- manas-Didžiulis, P. Cvirka, Salomėja Nėris, K. Pet- rauskas, P. Zibertas, S. Vaineikienė, Meskupas— Ado- mas, V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Dembskis, Mr. Kutraitė. B. Abdulskaitė. Gedvilas nenuvyko, turėjo Lietuvoje pavaduoti Paleckį, tad nuvyko jo vietoj G. Paleckienė (Dirva 1963.1.25).

Lietuvos okupavimo ir įjungimo į Sovietų Są- jungą procesas buvo baigtas. Liko antras uždavinys — Lietuvos sovietizacija, kuriai reikėjo daugiau lai- ko.

42

3. SOVIETINIMO PROCESAS

a. Pramonės, prekybos, namų, bankų sovietizacija, kaip visuomenės nuskurdinimo priemonė

“Liaudies seimas" posėdžiavo 3 dienas. Be deklia- racijų apie Lietuvos pavertimą “tarybine respublika“ ir Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą, jis paskelbė žemės, bankų, pramonės, prekybos įmonių nacionali- zavimą. Tai buvo pagrindas sovietinei sistemai įvesti į Lietuvos ūkinį gyvenimą jau atskirais įstatymais bei instrukcijom. Ypač po 1940.VIII.25, kada buvo pa- skelbta sovietinė konstitucija.

1940. VII.26 paskelbtas pramonės įmonių nacio- nalizacijos įstatymas valstybino tas įmones, kuriose buvo per 20 darbininkų, arba tas, kuriose buvo 10 darbininkų ir automatiniai varikliai. Praktiškai buvo nacionalizuotos visos, kurias numatė vietiniai nacio- nalizacijos vykdytojai. IX.27 prekybos nacionalizaci- jos įstatymas įsakė “nacionalizuoti visas privatinės prekybos įmones, kurių metinė apyvarta siekia 150, 000 litų ar daugiau“ (Cit. Liet. Arch. 261 p.) Ke- liom bangom. buvo nacionalizuotos 1,593 prekybos į- monės, kurių 1,320 priklausė žydam, 147 lietuviam, 65 buvo mišrios (žydų ir lietuvių), 33 lenkų, 28 vokie- čių. Nenacionalizuotos smulkios prekybos krautuvėlės buvo aprūpinamos prekėm tik po to, kai jom jau bu- vo aprūpintos valstybinės. — Bankai nacionalizuoti visi. Namai — tie, kurių naudojamas plotas yra di- desnis kaip 220 kv. metrų didžiuosiuose miestuose, ir didesnis kaip 170 kv. metrų mažesniuose.

Nacionalizacijos procese buvo daug chaoso, saviva- lės, turto eikvojimo, gamybos sulėtinimo. Tačiau pro tą netvarką buvo aiškus siekimas ne tik turtui bei ka- pitalui duoti naują savininką valstybės vardu, bet ir

43

specialus sadistinis siekimas sunaikinti buvusius pri- vatinio turto savininkus. Pvz. nacionalizuojant buvo perimamos ne tik įmonės ir su jom susijęs kapitalas, bet ir asmeninės savininko ar jo šeimos einamosios sąskaitos. Jei įmonė turėjo skolų, jas padengti turė- jo buvęs savininkas, Skolas, užtrauktas namus statant, turėjo mokėti buvęs namų savininkas. Buvo uždėta papildomų mokesčių už įmonių praėjusius metus, ir tuos mokesčius turėjo mokėti vėl buvęs savininkas. Kitas socialistinis siekimas — nuskurdinti visus taupytojus. Nacionalizavus bankus, pradžioje indėli- ninkam buvo leista atsiimti iš bankų po 1000 litų mėnesiui, paskiau po 250 litų su specialiu komisaro leidimu, o nuo 1941.III.25 indėliai buvo nusavinti, pa- liekant teisę atsiimti iš viso 1,000 rb. 12,000 indėli- ninkų tokiu būdu buvo atimta 38 mil. rb. — Prie- monė nuskurdinti privačiai turintiem daugiau pinigo, o taip pat priemonė visam gyvenimo standartui nu- mušti buvo lito pakeitimas į rublius santykiu 10:9. Rinkoje litas buvo lygus 3-5 rb; taigi piliečių per- kamoji galia sumažinta 3-5 kartus. Bet toks kursas buvo labai patogus okupaciniam pareigūnam ir jų šeimom už rublius pigiai apsirūpinti Lietuvos prekėm ir jas gabenti į Rusiją. Tą dieną, kai rublis buvo į- vestas vietoje lito, rinkoje buvo 223 mil. litų. Už juos buvo gauta 200 mil. rublių vietoj realios vertės 700- 800 mil. Tiek buvo nuskurdintas visas kraštas. Trečias siekimas: palaipsniui įjungti Lietuvos ūkinio gyvenimo atskiras šakas į Sovietų Sąjungos ūkinę sistemą. Taip Lietuvos Bankas, geležinkeliai, užsienio prekyba buvo išimta iš Lietuvos ministerijų žinios ir perduota Sovietų Sąjungos atitinkamiem ko- misariatam, kurie turėjo savo įgaliotinius prie vadi- namos LTSR vyriausybės. Dėl to Lietuvos prekyba su

44

Vakarais sustojo ir buvo pasukta į Leningradą, Mask- vą, į sovietinius kraštus, nors iš “Tarybų Sąjungos nieko kita pirmai pradžiai nebuvo galima gauti kaip „„„arbūzų “badaujančiai Lietuvai! " (Tarulis, Liet. Arch. 223 p.). Nacionalizuotų prekybos, pramonės į- monių administracijai, kuriai buvo sudaryti du komi- sariatai, prekybos ir pramonės, buvo taip pat skirta rusų kontrolė — “vnieštorgo“ atstovui Morozovui dar liepos pradžioje turėjo būti įteiktas sąrašas pre- kybos įmonių sų 150,000 litų apyvarta ir pramonės įmonių su daugiau kaip 20 darbininkų. Morozovas pa- skyrė ir pavaduotojus minėtų komisariatų komisaram.

Ketvirtas siekimas: pastatyti okupacinius parei- gūnus privilegijuotoje padėtyje ir butų atžvilgiu. Butų trūkumas Kaune buvo didelis. Nacionalizavus namus, statyba sulėtėjo ir dėl to 1941, Gedvilos pa- reiškimu, buvo numatyta atiduoti naudotis 1,148 nau- ji butai. Tai buvo tik trečdalis, palyginti su norma- liai pastatomais butais (1939 — 3,376). Butų pareika- lavimas padidėjo raudonarmiečiam įsikūrus. V. Kny- vos pareiškimu, gerieji butai buvo reikalingi “išlais- vintojai — raudonajai armijai ir naujom tarybinėm įstaigom"'. Dėl to nustatytas suglaudinimas — vienam asmeniui 9 kv. metrai, o VIII. 9 vidaus reikalų minis- terija pavedė pirmaeilių ir antraeilių miestų burmist- ram iškraustyti iš butų ir iš miestų tuos asmenis, kuriem nėra būtino reikalo gyventi miestuose. Į jų skaičių buvo įskirti “nedarbo žmonės": dvasininkai, buvę namų savininkai, prekybininkai, pensininkai, bedarbiai, šeimos vyrų, turinčių tarnybas ne Kaune. Jie buvo iškeliami ir turėjo susirasti gyvenimo vietą patys priemiesčiuose.

Naikindama buvusius kapitalo ar nekilnojamo tur- to savininkus, sovietinė sistema turėjo atsiremti dar-

45

bininkais, fabrikų ir žemės ūkio. VIII.7 paskelbtas darbininkų ir tarnautojų atlyginimo pakėlimas 5-30 proc. Didesniu procentu pakeltas mažesnis atlygini- mas, o gaunantiems 315 litų mėnesiui visai nekelia- mas. VIII.9 paskelbtas ir' žemės ūkio darbininkam (bernam, mergom, kumečiam) atlyginimo pakėlimas 20 proc. Tačiau didindama atlyginimą, valdžia parei- kalavo ir didinti darbo našumą. Pirmas tą reikalavi- mą paskelbė Paleckis kalboje iš Maskvos, kai ten jis buvo nuvykęs prašyti, kad Lietuvą priimtų į Sovietų Sąjungą: “Kuo mes galime atsakyti į tuos didelius ir džiaugsmingus įvykius? Geriausias atsakymas į tai— mano ką tik gautoji Alytaus mūrininkų-statybininkų telegrama, kurioje rašoma, kad dėl šių įvykių jie nu- tarė pasižadėti padidinti gamybą 250 procentų“ (Cit. Liet. Arch. 252 p.). Tai buvo signalas agitacijai už gamybos didinimą ir scclenktynes. Tačiau Lietuvoje praktikuotas atlyginimas už išdirbtą laiką nebuvo pa- lankus darbo našumui kelti. Dėl to VIII.24 įstatymas numatė “vienetinį darbo atlyginimą“ geležinkelių, vandens kelių, uostų statybos ir išlaikymo, gatvių grindimo, kelių tiesimo, kanalizacijos, miškų kirtimo ir pan. darbam. “Taigi kas kapitalistinėje sistemoje buvo laikoma darbininkų išnaudojimo priemone (Ak- kord ist Mord), dabar buvo pritaikyta“ (A. Tarulis, Liet. Arch. 254 p.).

Kiek realiai darbininko uždarbis pakilo, rodė cen- trinis statistikos biuras: 1940 birželio mėn. nekvali- fikuoto darbininko vidutiniškas uždarbis buvo 5.98 li- tai už 8 valandų darbo dieną, arba 153.21 mėnesiui. 1941 biržely vidutinis dienos uždarbis buvo 8.54 rb., arba 218.72 mėnesiui. Bet per tą laiką pragyvenimo minimum buvo pakilęs iki 195.11 per tą laiką. Dėl to palyginti su šiuo pragyvenimo minimumu uždarbis

46

buvo santykiu 1:1.11. Žeminant pragyvenimo stan- dartą, darbininkas nukentėjo nuo to, palyginti, ma- žiausiai.

b. Žemės ūkio sovietizacija, kaip priemonė ūkininkų klasei sunaikinti

Žemės ūkyje dirbo, apytikriai, du trečdaliai Lie- tuvos gyventojų. Dėl to prieš “liaudies seimo" rinki- mus Dekanozovo planas reikalavo nekalbėti apie že- mės nusavinimą ir kolchozus. Priešingai, visi gandai apie tai buvo paneigiami. Žemės ūkio min. Mickis 1940.VI.22 užtikrino: “Toji jūsų žemė, kurią jūs esate amžiais persunkę savo prakaitų ir krauju, yra jūsų ir pasiliks jūsų". Bet VII.1 žemės reformos direkto- rius St. Elsbergas prasitarė apie ruošiamą projektą: bažnyčių, vienuolynų, religinių organizacijų ir kitų šiai šakai artimų įstaigų bei organizacijų žemės nu- savinimą. Privatiems savininkams paliekama iki 50 ha... Tačiau paliekama tik tiem, kurie buvo lojalūs darbo žmonėms ir liaudžiai... Tokia žinia buvo per ankstyva, ir VII.2 Lietuvos Aide buvo pranešta, kad ši informacija esanti pramanyta ir Elsbergas atlei- džiamas. Ūkininkų Patarėjuje, redaguojamame M. Meškauskienės, VII.4 buvo įspėta: “Niekas nemano ir nesiruošia be atodairos plėšyti taip pat bažnytinių, klebonijų bei vienuolynų žemių." Darbo Lietuvos Są- jungos rinkiminiame atsišaukime VII. 10: “Neklausy- kite mūsų liaudies priešų skleidžiamų gandų, nepa- grįstų gąsdinimų, esą liaudies vyriausybė versianti jus kurti kolchozus ir persekiosianti tikinčiuosius“. Mickis per radiją VII. 14: “Niekas nesiruošia versti ūkininkus dėtis į kolchozus".

Slėpimas ir užsigynimas iš dalies dingo “liaudies seimo" dekliaracijoje VII.22: “Liaudies seimas paskel-

47

bia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe". Seimas nutarė palikti valdyti 30 ha nor- mą, kitas žemes paimti į fondą ir išdalyti bežemiam ir mažažemiam. Dekliaracijoje apie kolchozus betgi dar sakoma ir toliau: mėginimai “prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą bus griežtai nubausti".

Žemės fondui iš 28,000 savininkų, kurie turėjo 1, 240,000 ha, paimta 603,589 ha, arba 1534 visos že- mės. Liko nepaliesti 61,000 ūkių 20-30 ha ir 40,000 ūkių 15-20 ha. Iš žemės fondo bežemiam ir mažaže- miam paskirta 381,000 ha (nepriklausomos Lietuvos žemės reformoje buvo paskirta 452,746). Prašymų že- mei gauti buvo apie 200,000, paskiau jų apie 4,492 atsisakė. Nepasisekė paimtos žemės išdalyti, kaip bu- vo numatyta. Dėl to 1940.VIII.29 komisarų taryba vėl įpareigojo neišdalytų ūkių savininkus atlikti ru- deninę sėją savo lėšom.

Žemės reforma, palikusi privatinių ūkių sistemą, turėjo pereinamosios prasmės. Ji siekė ne privatinių ūkių skaičių padidinti, bet suskaldyti ūkininkų klasę, kuri būtų naikinama tolimesnėm priemonėm: nepa- keliamais mokesčiais ir rekvizicijom. Pvz. 1941 kovo mėn. pagal nustatytas normas 30 ha ūkis, kuris turi 20 ha ariamos žemės, o taip pat samdomų darbi- ninkų, turėjo duoti 150 cn. grūdų, 110 cen. bulvių, 4680 lt. pieno, 390 kg. mėsos, 13 kg. vilnų. Vietos vykdomasis komitetas galėjo tai padidinti 30 proc. Už visus tuos rekvizijom skirtus produktus ūkininkas turėjo gauti apie 2500 rb., nors rinkoje tai atsiėjo 15,500 rbl. Iš 33,451 ūkio tik 8,040 atliko tas prievoles, 25,400 nepajėgė ir turėjo būti baudžiami. Dalis jų patys pasitraukė iš ūkių (5601), dalis buvo deportuo-

48

ti su pirmąja deportacijų banga (1566). Privatinių ūkių terorizavimas turėjo vesti į naują sovietinimo stadiją — į kolchozus. Bet pirmos okupacijos metu nespėjo.

c. Kultūros sovietizacija kaip priemonė vertybėm pa- keisti

Sovietizacijos naujus tikslus Lietuvos kultūroje labiausiai paryškino mokyklų likimas. “Pas mus vyksta didžiausia socialinė revoliucija... Toji revo- liucija verčia mus visas vertybes pervertinti. Tai, kas vakar buvo kilnų ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šian- dien — biauru. Viskas radikaliai pasikeičia... Kiek- vienas mokytojas, šviesuolis turi aiškiai suprasti, kad liaudis pasiryžo eiti nauju keliu". Tie vidaus reik. min. M. Gedvilo žodžiai Lietuvos mokytojų suva- žiavimę 1940.VIII.14 buvo gairė naujai švietimo prak- tikai: niekinti, kas reiškė tautinę ir religinę Lietuvą, aukštinti, kas reiškė komunistinę Rusiją. Gairės turė- jo laikytis visa mokyklinė praktika. Iš mokyklų pa- šalintas kryžius ir valstybinė emblema; šalia Basana- vičiaus, Kudirkos atsirado Stalino, Lenino, Markso paveikslai. Paskubom paruoštose programose pradžios mokyklai išmestos tikybos pamokos, įvestos rusų kal- bos; tam tikrose klasėse iš programos išmesti Daukan- tas, Baranauskas, Pietaris, Basanavičius, Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Smetona, Simonai- tytė, o įvesti Leninas, Stalinas, Gira, Nėris, Boruta, Venclova, Cvirka, Gorkis, Katajevas. Vietoj himno — internacionalas. Išleistuose “Literatūros skaitymuose" kupiuruoti ir paliktieji autoriai. Pvz. Kudirkos “Ma- niesiems“ praleista visa strofa: “Lietuva mano! prie- šui ant tavęs įnirtus, privalai hidra tapti..." Senieji

49

vadovėliai netiko, o naujų pagaminti nespėjo. Švieti- mo liaudies komisaras 1940.IX.30 aplinkraščiu patarė naudotis kai kuriais senaisiais vadovėliais—“geriau- sia yra netinkamus puslapius iškirpti", vartoti be pa- taisymų draudžiama. Iš bibliotekų išimtos knygos, nepriimtinos režimui. Mokiniam perauklėti organi- zuojamas komjaunimas, kiekvienai mokyklai paskirtas partijos komsorgas. Mokytojam perauklėti gimnazi- jose po pamokų įvestas VKP (b) istorijos skaitymas ir aiškinimas, rengiamos mokytojų konferencijos, ku- riose šalia lietuvių partinius dalykus aiškino ir rusai lektoriai. Universitete įvestas „specialus konstituci- jos kursas. Pakeista ir pati mokyklos sistema pagal sovietinį pavyzdį — vietoj veikusio pradžios ir aukš- tesniojo mokslo 13 metų, įvestas sovietinis tipas — 10 metų. Įvesta speciali programa rašytojam perauklėti: kas ketvirtadienis buvo dialektinio materializmo pa- skaitos, kurias skaitė rusai profesoriai Kaširinas ir Kursanovas; beveik kas šeštadienis atvykdavo kas nors iš Stalino laureatų. Tačiau originalinės kūrybos nebuvo sulaukta; buvo tenkinamasi vertimais iš rusų — kaip ir teatro repertuarui.

d. Genocidas sovietizacijos spartinimo įrankis

Okupacija buvo vykdoma raud. armijos smurtu, sovietizacija saugumo, NKVD, teroru. Saugumo prie- kyje stovėjo komisaras vyr. majoras Gladkov ir jo pa- vaduotojas majoras Bykov. Apskrityse saugumo prie- kyje buvo taip pat enkavedistai rusai. Jų diriguoja- mi ir įsakomi formaliai veikė A. Sniečkus kaip sau- gumo departamento direktorius, paskiau A. Guzevi- čius kaip vidaus reikalų komisaras.

Deportacijos iš Baltijos kraštų buvo suplanuotos Maskvoje iš anksto. 1939.X.10, kada Kremliuje buvo

50

surengtas priėmimas Lietuvos delegacijai, pasirašius savitarpinės pagalbos sutartį, tuo pačiu metu buvo rašomos NKVD instrukcijos, pasirašytos 1939.X.11 apie priešsovietinio elemento likvidavimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pagal tas instrukcijas paskiau buvo rašomi kiti įsakymai rusų ar lietuvių vardu: A. Sniečkaus 1940.VIL7, A. Guzevičiaus 1940.XI.28 apie antisovietinio elemento sąrašų sudarymo trūku- mus, Gladkovo 1941.V1.16 ir V.17 apie antisovietinio elemento surašymus, Serovo 1941.VI.4 apie antisovieti- nio elemento suėmimą ir deportavimą. (Tie įsaky- mai, vertimai, yra paskelbti Report... III.)

Žinias apie antisovietinį elementą rinko per par- tijos narius, komjaunuolius, namų valdytojus, specia- lius prievarta verbuotus agentus kiekvienoje įstaigo- je, įmonėje, profesijoje. O priešsovietiniu elementu buvo laikomi toki asmens:

1. Visi buvę prieštarybinių politinių partijų, or- ganizacijų ar grupių nariai: trockininkai, dešinieji eserai, menševikai, socialdemokratai, anarchistai ir p.

2. Visi buvę tautinių—šovinistinių prieštarybi- nių partijų organizacijų ir grupių nariai: tautinin- kai, jaunalietuviai, voldemarininkai, liaudininkai, krikščionys demokratai, nacionalistų teroristų “Gele- žinis Vilkas' organizacijos nariai, katalikų teroristų * Baltojo Žirgo' organizacijos nariai, studentų akty- vistų korporacijos nariai, Šaulių Sąjungos aktyvas ir pan.

3. Buvę žandarai, policininkai, buvę tarnautojai politinės ir kriminalinės policijos ir kalėjimų prižiū- rėtojai.

4. Buvę caro, baltosios, Petliuros ir kitų armijų karininkai.

51

5. Buvę Lietuvos ir Lenkijos armijų karininkai ir karo teismo nariai.

6. Buvę politiniai banditai, baltosios ir kitų prieš- tarybinių armijų savanoriai.

7. Išbraukti iš komunistų partijos ir komsomolų nusikaltusieji partijos nariai.

8. Visi perėjūnai, politiniai emigrantai, reemigran- tai, repatriantai ir kontrabandistai.

9. Visi svetimų valstybių piliečiai, svetimų vals- tybių firmų atstovai, svetimų valstybių įstaigų ben- dradarbiai, buvę svetimtaučiai; buvę užsienio valsty- bių, firmų koncesijų ir akcinių bendrovių tarnautojai.

10 Asmens, turį asmeninių susirašinėjimų su už- sieniu, pasiuntinybėmis ir konsulatais, esperantistai ir filatelistai.

11. Buvę valstybių departamentų tarnautojai (nuo referento ir aukščiau).

13. Buvę Raudonojo Kryžiaus darbininkai ir Len- kijos tremtiniai.

13. Įvairių konfesijų dvasininkai (popai, kuni- gai), sektantai ir religinis aktyvas.

14. Buvę bajorai, dvarininkai, pirkliai, bankinin- kai, prekybininkai (kurie naudojasi samdomu darbu), įmonių valdytojai, viešbučių ir restoranų laikytojai“ (Biržų NKVD viršininko P. Liso raštas 1941.1.30).

Pirma masinio suėmimo banga buvo 1940.VII. 11-12 naktį. Buvo suimta 2,000 veikėjų pagal A. Šniečkaus patvirtintą 1940.VII.7 slaptą “Priešvalsty- binių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudinin- kų, krikš. demokratų, jaunalietuvių, trockistų, social- demokratų, eserų, šaulių ir k. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinį likvi- dacijos planą", įvykdytą “vienu laiku visoj Lietuvoj,

52

naktį iš liepos 11 į 12, 1940 m." Suimtieji buvo lai- komi kalėjimuose ir paskui nuteisti už akių sunkie- siem darbam į Rusijos tolimuosius rytus ar šiaurę daugumas 8 metam. Toliau suimtųjų skaičius buvo didinamas individualiai.

Antras masinis suėmimas ir jau tiesiog deporta- vimas į Rusiją buvo 1941.VI.14-18, išvežęs 34,260 įvairaus amžiaus vyrų, moterų ir vaikų bestiališku žiaurumu. “Drauge, kenčiame neapsakytai, trūksta vandens ir oro, bet didžiausias smūgis — mūsų šei- mas suskaldė, nežinau, ar išlaikys mūsų širdys". Ki- tas savo draugui komisarui: “Daktare, sveikinu iš pa- selencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro, trokštame, badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai? Jei jau norėjote mus išžudyti, tai reikėjo rasti gra- žesnį būdą — skiepijimą bacilomis ir būtų iškart baigta“ (Iš laiškų, cit. L. Arch.).

Buvusio komisaro Glušausko liudijimu, Maskva bu- v0 pareikalavus išgabenti 700,000 lietuvių. Naujas de- portacijų bangas nutraukė užėjęs Vokiečių karas su Sovietais. Tačiau karo pradžioje kalėjimuose ir kon- centracijos stovyklose laikomus kalinius bolševikai ėmė masiškai žudyti — Kretingoje, Petrašiūnuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Raseiniuose, Sargėnuose, Rainių miškely, Smėlynėje prie Červenės rašta nužu- dytų lietuvių 1,114.

Deportacijom vadovauti buvo atkomandiruota speciali NKVD karininkų grupė iš Maskvos. Visos akcijos patikrinti buvo atvykęs slapta į Rygą ir Sta- lino asmeninis sekretorius Malenkovas, įsakydamas vartoti šautuvus ir kulkas, jei nėra pakankamai va- gonų suimtiesiem pervežti. Po deportacijų operacijos

53

grįžusius į Maskvą NKVD karininkus priėmė Stalinas ir Kalininas ir apdovanojo ordinais (Ilja Molino, bu- vusio NKVD majoro, dalyvavusio toje akcijoje, liu- dijimas). .

4. TAUTINĖ REZISTENCIJA

a. Diplomatinė: Lietuvos atstovų protestai

"Liaudies" seimui 1940.7.21 nutarus prašytis į Sovietų Sąjungą — galutinai aiškėjo sovietinė klas- ta. Tada 1940.7.21-23 Lietuvos atstovai Berlyne, Ber- ne, Buenos Aires, Londone, Romoje, Stockholme, Wa- shingtone, Vatikane, Vichy įteikė notas, protestuoda- mi prieš Sovietų Sąjungos agresiją ir okupaciją. Tai pirmas formalus diplomatinis pasipriešinimas, nes vy- riausybė nebuvo to padariusi, Sovietam Lietuvą oku- puojant. “Savo protestais Lietuvos diplom. atstovai, kurie tada dar visi buvo savo diplomatiniuose postuo- se, iš vienos pusės — formaliai nunuogino prieš visą pasaulį tą sovietinio okupanto mėginimą užmaskuoti jau prieš tai jo įvykdytą agresiją prieš Lietuvą, iš antros pusės — autoritetingai pažadino pačią lietu- vių tautą nepasiduoti nevilčiai ir ruoštis visuotiniam pasipriešinimui jos laisvės žudikams" (K. Škirpa, Į Laisvę, N. 27 -64).

K. Škirpa taip pat mini, kad žinia apie diplomatų protestus pasiekė ir Lietuvos žmones. “Lietuvos dipl. protestą Berlyne įteikiau Vok. Užs. Rkl. Min-jai lie- pos 22 d. ir pasiunčiau Kaunui atvirą (nešifruotą) telegramą sekančio turinio: "Dabartinį seimą, kaip rinktą po svetima militarine okupacija ir svetimos valstybės priespauda, užslopinant kitokios negu komu- nistų partijos nuomonės reiškimą, skaitau nekompe-

54

tetingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tik- rąją valią. Protestuoju prieš jos padarytus liepos 21 d. nutarimus įvesti Lietuvoje Sovietų santvarką ir Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sąstatą, tuo panai- kinant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Saky- tus nutarimus, kaip nekompetetingo organo priimtus, priešingus esančiai krašto konstitucijai ir mūsų tau- tos ir valstybės interesams, skaitau neteisėtais, mūsų tautai, valstybei ir man, kaip teisėtam nepriklauso- mosios Lietuvos valstybės atstovui, neprivalomais“.

“Kadangi telegrama buvo sensacingo turinio ir atvira, tai laiškanešys ne tik pats ją perskaitė, bet davė ir kitiems ją pasiskaityti, ką tik sutiko pakeliui eidamas į Užs. Rkl. Min-ją, jų tarpe p. E. Galvanaus- kui, kurį sutiko einantį Laisvės Alėja. To pasėkoje žinia apie mano pareikštą protestą paplito Kaune žai- bo greitumu" (Į Laisvę Nr. 27-64).

Jungtinėse Amerikos Valstybėse pirmiausia rado atgarsio diplomatiniai Lietuvos protestai. 1940.7.23 valstybės sekretoriaus pavaduotojas Sumner Welles paskelbė oficialų pareiškimą, kad Baltijos valstybių jėga įvykdyto įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažįs- ta. To pareiškimo autoritetas buvo sustiprintas pre- zidento F.D. Roosevelto, kuris atsilankusiai Amerikos Lietuvių Tarybos delegacijai 1940.10.15 pareiškė: “Sa- koma, kad Lietuva neteko savo nepriklausomybės. Yra klaida taip sakyti. Lietuva nėra praradusi savo nepriklausomybės; Lietuvos nepriklausomybė tik lai- kinai sutrukdyta. Laikas ateis, ir Lietuva vėl bus laisva". Nors kiti ir kitiem prezidento pareiškimai skyrėsi, tačiau kovoje prieš okupaciją jis buvo sva- rus propagandinis argumentas.

Jungtinių Valstybių pareiškimas turėjo įtakos ki- tom Vakarų valstybėm. Jos susilaikė nuo demonstra-

55

tyvaus aneksijos pripažinimo, išskyrus Vokietiją ir Švediją. Anglija nei aneksijos nepripažino nei atsto- vybės Sovietam neperdavė. Italija, Prancūzija Lietu- vos diplomatines ir konsųlarines atstovybes Sovietam perdavė, bet nuo formalaus pripažinimo susilaikė. Šveicarija atstovybės ir konsulato veiklą suspenda- vo, o turtą pati paėmė globoti. Išliko atstovybės dar Vatikane ir Buenos Aires, iš kurio paskiau atstovybė persikėlė į Montevideo, Urugvajų. Tokiu būdu Lie- tuva tarptautinės teisės požiūriu išliko okupuota, bet suvereninė valstybė.

Prieš šitą Lietuvos de jure nepriklausomybę bus nukreiptos nuolatinės ilgų laikų sovietinės pastan- gos, lig šiol laimėjimo Maskvai nedavusios,

b. Visuomeninė: oportunizmas ir pasipriešinimas

Lietuvos valdžios įstaigos, kaip seimas, ar vals- tybinio pobūdžio organizacijos, kaip Šaulių Sąjunga, skautai, o taip pat politinių grupių vadai prisistatė J. Paleckiui, pareikšdami lojalumą ir tikėdami, kad to- kiu būdu sulaikys ar sušvelnins represijas prieš as- menis. Šis oportunistinis siekimas nepasiteisino, nes, viena, J. Paleckis ar Gedvilas tebuvo tik ekspozitū- ros be realios įtakos, antra, sovietinis tikslas ir buvo sunaikinti asmenis, kurie buvo šulai visuomenės, iš anksto komunistų pasmerktos likviduoti, kad jos vie- toje galėtų sukurti kitą visuomenę — “liaudį", t.y. komunistų partiją.

Gyventojų masė ir inteligentija iš karto žiūrėjo į okupantą bei jo režimą su pašaipa, panieka, nuogąsta- vimu ir rodė pasyvią rezistenciją — sovietinių reika- lavimų boikotą. Šviesuomenė buvo paruošta nepasi- tikėti. Kultūrbolševikinę infiltraciją, vykdytą per Kultūros žurnalą, per Trečią Frontą, iš dalies per

56

Literatūros Naujienas ir Literatūros žurnalą, buvo suspėjusi demaskuoti ir intelektualinę pažangią švie- suomenę savo įtakoj laikyti J. Keliuočio žurnalas Naujoji Romuva, politinę antikomunistinę liniją ir nuotaikas prieš pataikūnus sovietam buvo sudaręs XX amžius, redaguojamas dr. Ig. Skrupskelio, Kau- no organizuotoji darbininkija, vadovaujama dr. P. Dielininkaičio ir kt. buvo aktyviai pasireiškusi prieš komunistų infiltracijas, jau tuo metu, kada Lietuvoje buvo raudonosios armijos įgulos. Taigi sovietai ne- turėjo visuomeninės atramos nei tarp intelektualų nei tarp darbininkų.

Monumentaliausios pasipriešinimo demonstraci- jos buvo “liaudies seimo" rinkimų boikotas, Lietu- vos mokytojų suvažiavimas 1940.8.14-15, kuriame vie- toj internacionalo mokytojai giedojo Lietuvos himną ir liaudies dainas, neleisdami raudonarmiečių chorui reikštis su rusiškom dainom. Vėlinės su karių kapų puošimu, draudžiamų Kalėdų švenčių šventimas, 1941 sausio rinkimų boikotas, raudonųjų gurguolių (pylia- vų demonstratyvus vežimas su raudonom vėliavom ir orkestru) boikotas ir tt. Mažesnio masto ir uždaro pobūdžio demonstracijos vyko kariuomenės daliniuo- se (žr. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos I), mokyk- lose, ypač Vilniaus universitete, kurio rektoriui M. Biržiškai atėjo įspėjimas net iš Maskvos. Kaimo re- akcija yra taikliai atvaizduota V. Ramono veikaluose “Kryžiuose"' ir “Dulkėse raudoname saulėlydy“.

Lietuva buvo atitverta nuo užsienio geležine už- danga. Tad užsieny ir Lietuvoje rezistencija vyko ne- priklausomai. Amerikos Jungtinėse Valstybėse 1940. VIII.10 lietuvių pagrindinės organizacijos susijungė į Lietuvai gelbėti tarybą, kuri paskiau pasivadino A- merikos Lietuvių Taryba. Romoje įvykusioje rugsėjo

57

antroje pusėje diplomatų konferencijoje buvo sudary- tas Lietuvos Tautinis Komitetas, vadovaujamas E. Galvanausko (vicep. S. Lozoraitis, nariai K. Škirpa ir E. Turauskas). Šalia jo kilo veiksmingesnis ir jud- resnis sąjūdis, kurio priekyje stovėjo K. Škirpa ir kuris nuo 1940 lapkričio 17 formalaus steigiamojo 28 asmenų susirinkimo buvo vadinamas toliau Lietuvių Aktyvistų Frontu.

LAF siekimai buvo dvejopi: kovoti už nepriklau- somybės atgavimą, paruošti programą atstatytai vals- tybei tvarkyti. Antrasis siekimas tebuvo teorinio po- būdžio ir neaktualus, kol pirmasis nelaimėtas. Tad pirmasis ir buvo tas, kuris visus jungė. Anot K. Škir- pos, “atbėgėlių tarpe buvo taip pat ir buv. Lietuvos valstybės vyrų, žinomų veikėjų, kultūros darbuotojų, buv. karininkų ir tt. Jie visi pilnai pritarė mano pra- dėtai LAF veiklai, nežiūrint to, kad seniau priklau- sė skirtingom partijom“ (Į Laisvę Nr. 27-64). Pirma- jam siekimui LAF ir rūpinosi palaikyti ryšį su Lie- tuvos pogrindžiu, parūpinti jam informacijos, reika- lingos sukilimui pasiruošti.

c. Pogrindinė: NKVD liudijimas apie ją

Lietuvoje pogrindinės grupės ir organizacijos at- sirado anksti. Jų tikslą, asmenis, veiklos metodus bei priemones plačiai atpasakojo NKVD raportas, pasi- rašytas vidaus reikalų ministerio A. Guzevičiaus ir NKVD skyriaus viršininko Todes 1941.4.14 (žr. Re- port on the Select Committee to Investigate Com- munist Aggression and the Forced Incorporation of the Baltic States into the U.S.S.R. III, 472-494 p.) Raportas pradedamas:

“Nuo momento, kada sovietinė tvarka buvo į- steigta Lietuvoje, kontrarevoliucinis nacionalistinis

58

elementas išplėtojo aktyvią antisovietinę veiklą, pa- sirinkdamas pagrindiniu metodu savo priešiškam sub- versyviniam darbui antirevoliucinių lapelių ir ano- niminių laikraščių platinimą.“

Ko tas vadinamas antirevoliucinis elementas sie- kė? — “Apskritai, lapeliai ragino nuversti sovietinę valdžią, sabotuoti, boikotuoti rinkimus į Sovietų Są- jungos aukščiausią sovietą; platino piktus melus apie partijos ir vyriausybės vadus ir skelbė provokacinius gandus apie būsimą karą tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos etc?

Ar tai buvo vieno asmens darbas? — “Masinis kontrarevoliucinių lapelių platinimas buvo apėmęs vi- sas sovietinės Lietuvos apskritis“.

Kas buvo tie platintojai ir autoriai? — “Autoriai ir platintojai antirevoliucinių lapelių, laiškų, kurie buvo gauti eilėje įstaigų, pasirodė esą nariai kontra- revoliucinių padalinių ir buvusių antisovietinių po- litinių partijų bei organizacijų, nacionalistinis mokyk- linis jaunimas ir universiteto studentai".

Toliau raportas kalba apie veiklą atskirose ap- skrityse — jų mini 17. Mini dvejopus veiklos ženk- lus: viena, lapelius bei jų turinį; antra, suimtųjų pla- tintojų bei autorių pavardes. Sustojame tik prie vie- nos vietovės — kaip raportas vaizduoja “antirevoliu- cinę" veiklą Kaune. Sutrauktas tokis vaizdas:

Antisovietiniai lapeliai Kaune pakliuvo į NKVD rankas nuo 1940 rugsėjo mėn., vadinas, nuo mokslo metų pradžios. Jie sistemingai — kalba raportas — buvo platinami gatvėse, mokyklų patalpose. Jų rasta apie 50. Susekta ir sulikviduota antisovietinė organi- zacija. Jos nariai buvo gimnazijų mokiniai ir vadi- nosi LNP, kuri turėjo savo skyrius Kauno, Vilniaus, Ukmergės ir kitų miestų gimnazijose. Buvo suimti 26

59

aktyvūs organizacijos nariai. — Nuo spalio mėn., kai Kaune buvo rinkimai, suimtas ir rotatorinis laikraš- tis Laisvoji Lietuva. Suimti 4 asmenys, Laisvosios Lietuvos Sąjungos nariai. — Gruodžio, sausio mėn. lapeliai rodėsi universitete; pasirašyti Lietuvos parti- zanų aktyvistų skyriaus Kaune. Vasario 16 suimti studentai ir gimnazistai, rengę demonstraciją prie Nežinomo kareivio kapo.

Panaši veikla ir kitur.

Dar klausimas: ką tie lapeliai, atsišaukimai skel- bia? — “Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“, “Šalin komunistų teroras“, “Lietuva lietuviams“, “Lietuviai, nepasiduokime maskoliams“, “Tautiečiai, lankykite bažnyčias, klausykite kunigų, būkite katalikai", *“Te- gyvuoja Smetona“, “Tegyvuoja Vytis", “Šalin komu- nistai banditai", “Šalin Stalinas", “Brangūs broliai ir sesers lietuviai, nebalsuokite už tuos driskius. Ša- lin Stalino konstitucija", “Šalin komunistai, Lietuvos pavergėjai. Jie žadėjo nemokamą mokslą, o iš tikrų- jų įvedė mokestį", “Kovokite prieš draugą Staliną, prieš žydus, už Hitlerį ir Smetonos grąžinimą“, “Prieš Staliną, komunistų partiją, žydus — už ministerį Raštikį ir prezidentą Smetoną“.

Raporto duomenys rodo, kad:

— Antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje kilo nuo pat okupacijos pradžios ir greitai apsėmė visą Lietuvą, miestus ir kaimus.

— Aktyvaus pasipriešinimo ėmėsi labiausiai jau- nimas — gimnazistai, studentai, darbininkai, tarnau- tojai. Raportas nesuminėjo dar karių, labiausiai jau- nųjų karių, karininkų.

— Pasipriešinimas kilo prieš svetimą okupaciją, už nepriklausomą Lietuvą. Vienas antras atsišaukimas su šūkiais už Hitlerį, už Smetoną, už Raštikį ir tt.

60

terodo, kad šūkiai nebuvo iš viršaus padiktuoti ir sukirpti pagal vieną pavyzdį, kaip tai daroma su ko- munistiniais atsišaukimais. Skirtingi tekstai ir šūkiai rodė, kad jie buvo redaguojami žmonių iš masės. Jie rodė simpatijas tam, kuris jų akyse simbolino nepri- klausomą Lietuvą, arba tam, kuris galėjo tuo metu pašalinti užgriuvusį slogutį — okupaciją.

d. Pogrindžio centras: Liet. Aktyvistų Frontas

Paskirai veikiančias pogrindžio grupes jungti ir joms vadovauti imta nuo 1940.10.9 Kaune įvyku- sio slapto pasitarimo, kuriame buvo sutarta:

“a. apjungti tautą tokiu tankiu organizuotos re- zistencijos tinklu, kad būtų užkirstas kelias NKVD provokacijoms išryškinti aktyvųjį tautos elementą, b. ruoštis būsimam karui, kad juo pasinaudodami, atgau- tume nepriklausomybę“ (L. Prapuolenis, Draugas 1951 birželio 23).

“Pogrindžio rezistenciją centralizuojant, pirmiau- sia reikėjo žiūrėti, kad būtų galimai užkirstas kelias NKVD provokacijoms. Todėl pasirinkta mažų viene- tų-penketukų-organizacinė schema, Pats organizacijos centras padalintas tarp Kauno ir Vilniaus. Vilniuje sutelktas karinis-politinis štabas, Kaune — organiza- cinis. Kai 1941, pavasarį, Vilniaus štabą skaudžiai palietė NKVD areštai, Kauno štabas, nedaug tepa- liestas, galėjo nedelsdamas perimti Vilniaus štabo už- davinių tolimesnį vykdymą ir sukilimo plano galuti- nį parengimą. Saugumo sumetimais provincijos dali- niams buvo palikti jų savarankiški vardai: Apsau- gos Gvardija, Geležinis Vilkas, Laisvės Armija ir kt., nors Kauno ir Vilniaus štabai veikė Liet. Akty- vistų Fronto vardu“ (L. Prapuolenis, Į Laisvę Nr. 25- 62).

61

e. Ryšiai su užsieniu: herojizmo pavyzdžiai

Geležinei uždangai atsiradus tarp Lietuvos ir Va- karų, ryšius su Berlyne veikiančiu LAF vadu pulk. K. Škirpa tebuvo galima palaikyti per ryšininkus, ku- rie mėgino uždangą pralaužti. “Pirmąjį ryšį su LAF štabu užmezgė kpt. (Albertas) Švarplaitis, iš kurio 1940 m. gruodžio 15 d. pirmą kartą gavome išsames- nes informacijas apie Lietuvos Tautinio Komiteto ir LAF veiklą“ (L. Prapuolenis, Draugas 1951.VI.23). “Labai reikalingos ir laukiamos žinios buvo apmokė- tos brangia kaina — ryšininko gyvybe. Grįždamas atgal, vyko per Šakius, kur turėjo pažįstamą ūkinin- ką, nerepatriavusį vokietininką, kuris jau buvo už- verbuotas sovietų slaptosios policijos NKVD. Ūkinin- kas ryšininką sužeidė kirviu ir atidavė pasienio sar- gybiniams. Sužeistas ir kankinamas ryšininkas nieko neišdavė. Karui su vokiečiais prasidėjus, buvo išvež- tas iš Kauno kalėjimo ir sušaudytas" (A. Damušis, Į Laisvę, Nr. 25-62).

“Antrasis ryšininkas, per kurį kontaktas buvo palaikomas ligi 1941 m. gegužės mėn. pradžios, buvo kpt. Bronius Michelevičius, kuris pats asmeniškai du kartu buvo pralaužęs geležinę sieną.

“Pirmasis ryšininkas iš LAF vyr. štabo narių į LAF štabą ušsienyje 1941 m. prasimušė dabartiniu metu JAV gyvenąs Mykolas — “Kumpis 24, kurio didvy- riškumui pažymėti noriu pateikti kai kurias jo atlik- to žygio smulkmenas. “Kumpis 24", painformavęs už- sienio LAF štabą apie LAF vyr. štabo projektus ir pasirengimus pravest sukilimą, paskelbti nepriklauso- mos Lietuvos valstybės atstatymą ir sudaryti vyriau- sybę, berods, balandžio 13 d. mėgino iš Vokietijos su- grįžti į Lietuvą. Pasienio palydovui nurodžius visai

62

netinkamą sienai pereiti vietovę, “Kumpis 24", nuga- lėjęs vielų tvoras .. už keleto šimtų metrų buvo pa- stebėtas rusų sargybinių, kurie tuoj pat į jį ati- darė ugnį. “Kumpis 24" atsišaudydamas bandė grįžti Vokietijon, bet peršautas per kairiąją krūtinės pu- sę ir dešinę koją. Kad ir sužeistas, nušovęs jį puolan- čius pasienio sargybinių šunis, leidosi miškelio krypti- mi. Pamiškėje gavo antrą šūvį į krūtinę. Sukaupęs visas jėgas, pasiekė tankumyną, kur kitą dieną sovie- tų sargybiniai jį rado be sąmonės ir pristatė Tauragės ligoninėn. Tauragės ligoninėj “Kumpis 24" atgavo 5ą- monę ir jį slaugančiai gailestingai seselei-ryšininkei suspėjo perduoti dalį iš min. Škirpos atneštų žinių: 1. Vokiečių karas prieš Sovietus prasidės tarp 1 ir 10 gegužės, 2. LAF nariai karo sukilimo metu ant rankovių dėvi baltus raikščius su juodom TDA (Tau- tinė Darbo Apsauga) raidėm, 3. Užsienio LAF štabo pageidavimus dėl kai kurių asmenų įtraukimo į laiki- nąją vyriausybę... Po šių informacijų “Kumpis 24 vėl neteko sąmonės, o paskiau prie jo seselei ryšinin- kei prieiti jau nebepavyko, nes rusams susigriebus vi- sa jo priežiūra buvo perduota NKVD. Po keleto dienų “Kumpį 247 įmetę į sunkvežimį nežinoma kryptimi išvežė. Ir tik birželio 23 d. sužinojome, kad "Kumpis 24' , visus kankinimus didvyriškai pakėlęs, yra gyvas ir iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ligoninės buvo pervežtas į Zacharino ligoninę“ (L. Prapuolenis, Draugas 1951.6.23).

Šis atsitikimas “geriau negu poetiški aprašymai pavaizduoja, koks buvo gilus LAF kovotojų patriotiz-

mas ir kiek herojizmo buvo jų veiksmuose jau prieš birželio sukilimą“ (K. Škirpa, Į Laisvę, Nr. 27-64).

63

J. Sukilimui pasiruošimas: viltys ir nusivylimai

“Lietuvoje veikė du Liet. Aktyvistų Fronto šta- bai, kurių vienas buvo Kaune, antras Vilniuje. Abu štabai planavo sukilimą pradėti savajame mieste ir sukilimui vadovavimą perimtų toji vietovė, kur susi- darytų palankesnės sąlygos ... Štabai sutarė užimti ir saugoti nuo išsprogdinimo svarbiuosius mazginius su- sisiekimo ir ryšio taškus, kaip telegrafo ir telefono stotis, elektros jėgainę .. Kaunas pasiruošė pasinau- doti radijo stotimi ir radiofonu sukilimą skelbiant, pasirūpino kelis trumpų bangų radijo siųstuvus, jei reguliariosios radijo stoties nepasisektų užimti.... Laukta, kad Kauno radiofonas ir stotis karo pradžios suirutėje bus susprogdinti. Pagal iš anksto sudarytą planą reikalingų dalių atsargos buvo paruoštos ir lai- komos saugioje vietoje.

“Sukilimui pasiruošta gegužės 1, kai per ryšinin- kus gauta žinia, kad karas prasidės gegužės pradžioje. Vėliau teko nusivilti ir sukilimo datą atidėlioti. Nors birželio mėn. Sovietų įvykdyti masiniai trėmimai ryšius apardė, bet kartu sukėlė didelį pasipiktinimą visoje tautoje dėl okupanto žiaurumo“ (A. Damušis, Į Laisvę Nr. 25-62).

Kai kurie pogrindininkai per trėmimus neišsilai- kė vietoje ir pasitraukė į miškus, susikovę su enka- vedistais. Tai liudija NKVD komisaro Gladkovo slap- tas raštas 1941.6.21, kuriame informavo: “Tam tikra priešiško elemento dalis perėjo į nelegalią padėtį ir įsijungė į banditinių grupių dalinius tuo metu, kada veikė respublikos valymo operacija" (žr. Report III).

Gladkovas minėjo žuvusius NKVD pareigūnus susidūrime su partizanų daliniais birželio 16-18 Ro- kiškio, Šiaulių, Utenos, Mariampolės rajonuose, Prie-

64

nų apylinkėje buvęs 20 asmenų dalinys su dviem kul- kosvydžiais ir kitokiais ginklais.

“Masinių deportacijų metu papildomai gautas pra- nešimas, kad karas, tikrai prasidėsiąs birželio 18-26 lai- kotarpyje. Susisiekus su vilniečiais buvo spėliojama tiksli data. Kadangi sekmadienis buvo nacių mėgia- ma puolimo diena, nuspręsta tą sekmadienį, birželio 22, ypatingai budėti. Vilniaus ir Kauno LAF štabų buvo sutarta Lietuvos nepriklausomybės skelbimą į- vykdyti ten, kur bus palankesnės sąlygos. Pasitarime paaiškėjo, kad Kauno LAF štabo planas sąmyšio me- tu perimti savo žinion Kauno radiofoną ir stotį buvo realus. Nuspręsta, kad Kauno Lietuvių Aktyvistų šta- bas tuo atveju veiktų Vyriausios Lietuvių Aktyvistų Fronto vadovybės vardu, skelbtų Lietuvos nepriklau- somybę ir Laikinąją Vyriausybę. Nebuvo tai lengvas uždavinys. Leonas Prapuolenis, kuris buvo LAF įga- liotinis, turėjo slapstytis, nes buvo NKVD gaudomas, ir jo gyvenvietė nebuvo saugi. Visas pasiruošimo svo- ris krito studentijos grupei ir jos vadovui Pilypui Naručiui, LAF štabo nariui. Birželio 18 LAF štabas vieną senelių prieglaudą pasirinko vyriausio štabo būstine" (A. Damušis, Į Laisvę Nr. 25-62).

g. Sukilimo pradžia: Kaune

“Didvyriškos veiklos valanda atėjo sekmadienį, 1941 birželio 22 dienos rytui auštant. Ryšininkų pra- nešimai ir mūsų spėjimai pasitvirtino. Aktyvistų da- liniai, kurie dėl artėjančios lemiamos valandos buvo įspėti, dideliu ryžtingumų ir pasitikėjimu pradėjo vyk- dyti numatytus uždavinius. LAF štabo įgaliotinis Leo- nas Prapuolenis su štabo dalimi įsikūrė senelių prie- glaudoje. Kita štabo dalis susitelkė Chemijos Institu- te. Nors Chemijos Institute budėjo ir komjaunuolių

65

dalinys, bet studentija rūsiuose suslėpusi dvi mi- licijos nuovadas, kurios su ginklais perėjo pas akty- vistus. Su jais ryšius palaikė okupacijos meto stu- dentai aktyvistai. Aktyvistų ginkluotosios jėgos padi- dėjo. Studentų medikų grupė, turėjusi savo žinioje greitosios pagalbos mašinas, veikė labai tiksliai. Jie greitosios pagalbos mašinomis suvežė radijo specia- listus, atsargines dalis, ir bolševikų sugadintas radio- fonas per naktį iš sekmadienio į pirmadienį buvo su- taisytas. Ši sukilėlių grupė per visą sukilimo laiką su- darė saugiausius ryšininkus, o vėliau teikė greitąją pagalbą sužeistiesiems.

“Naktį iš sekmadienio į pirmadienį iš Chemijos Instituto buvo išleista ryžtinga ginkluota aktyvistų grupė; kuriai skirtas uždavinys sunaikinti sovietų ar- mijos ryšio stotį. Uždavinį įvykdę, jie dar išsprogdi- no karišką telefono centralę Vilijampolėje. Toji gru- pė užėmė centrinio pašto rūmus ir telefono-telegrafo centrinę. Sovietų karo komendanto klaidinimui pa- skambinta telefonu, kad vokiečių desantininkai jau fono ir telegrafo stočių veikimą. Tas turėjo prisidėti prie panikos sukėlimo. Vidurnaktyje jau pastebėtas intensyvus sovietinių pareigūnų bėgimas iš Kauno. Tas reiškinys didino ir stiprino mūsų viltis.

“Toji naktis buvo klaiki: Kauno gatvės buvo pil- nos sovietų kariuomenės, lygiai kaip ir apsiginklavu- sių sukilėlių. Su štabu senelių prieglaudoje kurį laiką ryšį palaikėme telefonu, o jį išjungus asmeniniu ry- šiu pats nuvykdamas. Pirmadienio rytą gautas prane- šimas LAF štabe, kad radiofonas sutvarkytas Lietuvos nepriklausomybės skelbimui. Kauno LAF štabo narys sų būriu sukilėlių jau buvo įsitvirtinę radijo stotyje. Nors aktyvistai sukilėliai dar neturėjo ginkluotos kon-

66

trolės visame Kaune, bet nutarta nedelsti su Lietuvos nepriklausomybės skelbimu. Pirmadienį, birželio 23, apie 9 val. rytą Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo na- riai iš senelių prieglaudos nuvyko į Kauno radiofoną, kuris buvo aktyvistų būrio saugomas.

“9 val. 28 min. Lietuvių Aktyvistų Fronto Vy- riausiojo štabo vardu LAF įgaliotinis Leonas Pra- puolenis paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstaty- mą ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės sudėtį. Su- giedotas Lietuvos himnas. Sukilimas užvirė visame krašte.

“Nepriklausomybę per radiją paskelbus, ginkluo- ti Kauno aktyvistų daliniai puolė ginklų sandėlius. Ginklų sandėlius užėmus, greitosios pagalbos maši- nomis ginklai išvežioti į svarbiuosius punktus. Tuo pačiu metu sukilo sovietų priespaudoje ir kontrolėje buvę lietuvių kariuomenės daliniai. Kaune aktyvis- tų daliniai pradėjo pulti Panemunės, Geležinkelio ir Aleksoto tiltus, kad juos apsaugotų nuo išsprogdini- mo. Bet pasiekė kitą nenumatytą tikslą — iššaukė skubotą susprogdinimą. Bet tas tiltų išsprogdinimas gal išgelbėjo Kauną nuo sunaikinimo, nes iš Suvalki- jos bėganti kariuomenė buvo priversta aplenkti Kau- ną. Petro Vileišio vardo tiltas per Nėrį į Vilijam- polę didvyriška Vyties Kryžiaus Kavalieriaus mirti- mi liko išgelbėtas. Ligi pasiaukojimo pasišventęs drąsuolis užbėgo ant tilto, nukirpo elektros laidus, bet žuvo nuo sovietų kulkosvaidžių ugnies pareigą atlikęs. Kautynės virte virė visą pirmadienį ir ant- radienį..,

“Tris dienas Kaunas buvo pilnoje aktyvistų kon- trolėje. Vokiečių kariuomenės daliniai pasirodė tik ketvirtadienį. Jie neatnešė laisvės, dėl kurios kovota, bet iš jų rankų jos gauti ir nesitikėta.

67

“Taip buvo įvykdytas pirmasis Laisvės Kovų veiksmas, kurio siausme daug Lietuvos sūnų ir dukte- rų krito ir amžinam poilsiui atsigulė į gimtąją žemę" (A. Damušis, Į Laisvę, Nr. 25-62).

h. Sukilimo reikšmė: demaskuota sovietinė apgaulė

Sukilimo tiesioginis tikslas buvo pasiektas — Lietuva paskelbta nepriklausoma, valdoma savos tau- tinės vyriausybės, prieš ateinant naujai okupacijos jė- gai. Tikslas pasiektas didelėm aukom. St. Raštikio knygoje (Kovose dėl Lietuvos) žuvusių minima 2,000; dr. A. Damušio, vieno iš sukilimo organizato- rių, kalbama apie 4,000 (Į Laisvę 1954, Nr. 3-40). Pastarąjį skaičių mini ir E. J. Harrisono knygelė (Lithuania's Fight for Freedom). Tais dvejopais skai- čiais operuoja ir kiti leidiniai. Pirmasis skaičius reiš- kia tiesiogiai kovose žuvusius, antrasis skaičius pri- jungia dar išžudytus pirmom bolševikų bėgimo die- nom kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, depor- tuojant į Rusiją. Šiaip ar taip tos kelių dienų aukos buvo gausesnės nei 1919-21 laisvės kovose (Z. Ivins- kis).

Laikinosios vyriausybės atstovas J. Ambrazevi- čius birželio 26, laidojant Kaune žuvusius laisvės ko- votojus, jų aukos didumu ir gausumu apibūdino pa- čios tautos moralinius bei psichologinius nusiteiki- mus:

“Nebe pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duo- bės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalin- gas palaistyti tautos laisvei.

“Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra iš- troškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai

68

šimtai ir tūkstančiai — savu noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų.

“Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoj visos tau- tos pasiryžimą gyventi per mirtį".

Kai Amerikos lietuvių spaudos dalyje tada kilo abejonės, ar reikėjo tos kraujo aukos, įsikišo, Lietu- vos atstovas P. Žadeikis pareiškimu:

“O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač Lietuvos jaunimo dvasia: prie pirmos progos Lietu- vos kariai, šauliai ir moksleiviai sukilo prieš Sovietų tiraniją ir visam pasauliui parodė komunistų propa- gandos melagystę — būk Lietuva savo noru pasida- vusi Sovietams, parodė ir tai, kaip buvo nepaken- čiamas Lietuvos liaudžiai rusiškas bolševizmas" (Dar- bininkas 1941.VII.8).

Tais žodžiais iškelta jau sukilimo politinė pras- mė — lietuvių tautos krauju paliudytas pasisakymas už nepriklausomybę prieš sovietinę okupaciją. Šis po- litinės prasmės argumentas paskiau buvo gausiai var- tojamas lietuvių diplomatinėje ir informacinėje ak- cijoje griaujant sovietų tvirtinimus, kad lietuvių tau- ta laisvu noru įsijungusi į Sovietų Sąjungą.

Šia politine prasme sukilimas buvo priimtas ir užsieniuose. Likimo ironija, kad toną tokiai prasmei

pirmasis davė... Sovietų užsienių komisaras Mo- lotovas. Birželio 23, “kada Molotovas... prabilo iš Maskvos per radiją... jis nebesusivaldė: paskuti-

niais žodžiais išsikeikė ant mūsų tautos sukilėlių. Tuo jis per vieną iš galingiausiųjų pasaulyje radijo sto- čių uždokumentavo visam laisvajam pasauliui, jog Lietuvoje įvyko gyventojų sukilimas prieš nepaken- čiamą sovietinę santvarką ... Tačiau už poros dienų susigriebė ir Maskva, susiprato, jog Molotovas pada- rė politinę kvailystę... Todėl kitas Maskvos bolševi-

69

kinės užsienių politikos galva—vicekomisaras Lozovs- kis — griebėsi Molotovo padarytąją klaidą atitaisy- ti. Sušaukęs užsienio spaudos atstovus, jis dėstė jiem kad neva lietuviai sukilę visai ne prieš sovietinę san- tvarką... bet prieš jiems gresiantį pavojų iš nacių pusės. Esą paskelbimu Lietuvos nepriklausomybės ir sudarymu kitos vyriausybės jie tikisi nuo tokio pa- vojaus apsisaugoti... toks iš lietuvių pusės pasielgi- mas esąs naivus, nepagelbėsiąs jiems nuo nacių apsi- saugoti ir todėl sukilimas buvęs visai ne vietoje ir nereikalingas" (K. Škirpa).

(Vicekomisaro Lozovskio pareiškimas verčia aukštyn kojom dabartinius sovietinius aiškinimus, kad sukilimas buvęs hitlerininkų darbas!).

Sukilimo moralinė ir psichologinė reikšmė atei- čiai buvo ta, kad tauta atgavo savim pasitikėjimą, kuris buvo reikalingas naujom okupacijom pakelti. “Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 me- tais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keleris metus spyrėsi rudųjų okupantų užma- čioms". Tai nuotaikos tų, kuriem teko pakelti antrą- ją bolševikų okupaciją (J. Daumantas, Partizanai, 48 p.).

Dėmesio verta pažiūra to, kuris ne tik ano sukili- mo įvykiuose nedalyvavo, bet niekad nėra matęs nė Lietuvos ir kuris tik iš dokumentų, kruopščiai rūpes- tingai surankiojęs faktus, 20 metų nuo sukilimo perspektyvoje atsiliepė apie to sukilimo prasmę. Tai Algirdo M. Budreckio “degree of Master" darbas, 1962 apgintas Rutgers universitete, vardu “The Lithua- nian National Revolt of 1941". To darbo išvadose au- torius kalba:

“Per kelias kovų dienas žuvo per du tūkstančiu laisvės kovotojų. Tai didesnis skaičius negu aukos

70

per trejis metus kovose dėl nepriklausomybės (1918- 21). Žuvusių didžioji dalis buvo jaunimas — jauni kariai, studentai, darbininkų vaikai ir net aukštes- niųjų mokyklų mokiniai. Tos aukos liudija lietuvių tautinės sąmonės intensyvumą. Nors nepriklausomy- bės metais buvo trūkumų, šios sukilimo aukos rodo, kad nepriklausomos Lietuvos jaunimas žinojo, kaip mylėti laisvę ir savo kraštą ir kaip aukotis už tuos idealus" (231 p.).

1

pasyvusis pasipriešinimas

LieTUVOs žmonės greitai įsitikino, kad na- cinė Vokietija nepagerbs tai, dėl ko vyko sukili- mas prieš sovietinę okupaciją — Lietuvos nepri- klausomybės. Tačiau tebetikėjo, kad karo eiga nusilpnins Sovietų Sąjungą ir Vokietiją ir Lietu- vai bus panaši proga nepriklausomybei atgauti kaip pirmojo pasaulinio karo gale. To laukdami, lietuviai stengėsi vokiečių okupaciją išgyventi su kuo mažiausiom žmonių aukom, nesitraukdami nuo nepriklausomybės principo. — Antra, patirtis jiem rodė bolševikų ir nacių okupacijų skirtumą: bolševikai leido lietuviam turėti kai kurias politi- nės laisvės formos fikcijas — vadintis respublika, turėti ministerių ar komisarų titulus, bet nepaliko politinės laisvės turinio — valstybinio savaranku- mo nei pilietinių asmens teisių: minties, ideolo- gijos, asmens gyvenimo laisvės. Nacinės okupaci- jos vykdytojai apie politines formas nekalbėjo, bet paliko daugiau asmens laisvės turinio, neprie- vartaudami jo įsitikinimų. — Patirties palygini- Inas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr. 1 yra So- vietų Sąjunga, priešas Nr. 2 yra nacinė Vokietija,

75

kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos oku- pacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasiprieši- nimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasiprie- šinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vy- riausybės ir “Zivilverwaltungo".

1. LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS ŠEŠIOS SAVAITĖS

a. Darbo įkarštis: administracijos sudarymas, nusovie- tinimas, socialinės lygybės siekimas

1941 birželio 24 dienos rytą, Kauno gatvėse te- beaidint paskiriem šūviam, paskelbtieji laikinosios vyriausybės nariai rinkosi pirmo posėdžio Žaibo spaustuvėje, Donelaičio gv., priešais universiteto rū- mus. Nedaug čia jų susirinko. Nebuvo paskelbto ministerio pirmininko K. Škirpos, užsienių reikalų ministerio R. Skipičio, apsaugos ministerio gen. St. Raštikio — jie dar tebebuvo laukiami iš Berlyno. Nebuvo nei vidaus nei prekybos ministerių — jie buvo jau deportuoti dar prieš sukilimą. Nebuvo dar- bo ministerio J. Pajaujo, finansų J. Matulionio, žemės ūkio B. Vitkaus — jie dar buvo provincijoje, dau- gumas bolševikų užimtoje. Bet laukti jų nebuvo ga- lima, kaip nebuvo galima nė svarstyti, ar paskelb- tieji prisiima pareigas. Momentas buvo tokis, kad kiekvienas jautėsi mobilizuotas ir įpareigotas skubiai veikti, nors tebuvo čia susirinkę tik komunalinio ūkio ministeris V. Žemkalnis Landsbergis, kontrolės ministeris Pr. Vainauskas, pramonės ministeris A. Damušis ir švietimo — J. Ambrazevičius. Taip pat dar buvo LAF įgaliotinis L. Prapuolenis, Z. Ivinskis, St. Lušys, Pr. Padalis ir eilė kovotojų, ku-

76

rie buvo pasiryžę ginklu veikti, jei būtų mėginama veržtis į vyriausybės užimtą patalpą.

Pradžiai pirmininkaujančio pareigos priskirtos švietimo min. J. Ambrazevičiui. Tikėtasi, kad tai truks dvi tris dienas, iki atvyks ministeris pirmi- ninkas K. Škirpa. Kai paskiau viltys nepasiteisino, pirmininkaujantis mėgino įsiūlyti tas pareigas atsi- radusiam jau finansų ministeriui, politikoje daugiau patyrusiam J. Matulioniui, dar paskiau iš Berlyno atvykusiam su dideliu vyriausybinės praktikos sta- žu apsaugos ministeriui gen. St. Raštikiui. Bet nei vienas nei kitas nesutiko esamo fakto keisti, jau ma- tydami, kad tėra neilgo laiko klausimas.

Pirmas laikinosios vyriausybės uždavinys buvo — pastatyti atvyksiančius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriau- sybė jau yra atstačiusi tvarką įstaigose bei įmonė- se. Teko tad skubiai papildyti vyriausybės narių su- dėtį administracijos reikalui. Buvo sutarta tuojau pat kooptuoti pasiekiamus telefonu ar kitu būdu pri- šaukiamus asmenis: buvusį sovietiniame kalėjime, bet jau anksčiau laisvą M. Mackevičių — teisingu- mo ministerijai, tik pasirodžiusį iš saugumo kalėji- mo rūsių pulk. J. Šlepetį — vidaus reikalų ministe- rijai, inžinierių A. Novickį — susisiekimo, atsvyra- vusį tiesiai iš devintojo forto kalėjimo dr. Pr. Die- lininkaitį — darbo ministerijai, iki atsiras dr. J. Pajaujis, dz. K. Vencių — sveikatos, Pr. Vainauskui pridėti prie kontrolės dar prekybos ministerio parei- gas, S. Lušiui perduota finansų ministerija, iki at- vyks J. Matulionis. V. Grudzinskas pakviestas mais- to tiekimo valdytoju. Tą pat dieną, dar vykstant ko- vom su bolševikais, buvo paskirta ir paskelbta gink- luotom partizanų jėgom koordinuoti bei vadovauti

77

krašto gynimo taryba — gen. S. Pundzevičius, gen. M. Rėklaitis, pulk. J. Vėbra, o taip pat Kauno mies- to komendantas pulk. J. Bobelis ir Kauno burmist- ras K. Palčiauskas. Jau paskiau darbo eigoje buvo paskirti bendru susitarimu - viceministeriai: švietimo J. Rainys, vidaus pulk. J. Narakas, prekybos dr. Pr. Padalis, pramonės J. Mikaila, teisingumo Kurklietis, susisiekimo K. Germanas, komunalinio ūkio arch. V. Švipas, žemės ūkio J. Venclova, informacijos di- rektorius J. Senkus, kuris priskirtas prie darbo mi- nisterijos. O dr. Z. Ivinskis buvo tarpžinybinis tal- kininkas įvairiom ministerijom ryšiuose su vokiečių įstaigom. Jau atskiros ministerijos sudarinėjo toliau administracinį aparatą provincijai.

Sudarytoji vyriausybė bei jos visas aparatas ne- buvo koalicija ta prasme, kad vyriausybės nariai nebuvo partijų ar grupių deleguoti. Koalicija betgi buvo kita prasme — buvo sutelkti įvairių ideologi- jų ir politinių nusistatymų žmonės darbo ir kovos reikalui.

Antras vyriausybės uždavinys buvo atpalaiduoti kraštą nuo sovietinio režimo pėdsakų. Formaliai at- palaiduoti nebuvo sunku. Lietuvos įjungimo į Sovie- tų Sąjungą juk lietuvių visuomenė nepripažino ir jį laikė pasibaigus su sovietinės okupacijos dingi- mu. Sukilimo faktas dar aktyviai pabrėžė atsikraty- mą nuo bolševikinės okupacijos ir jos sistemos. O žodžiais tai dekliaravo sukilimą vykdęs Aktyvistų Frontas birželio 23 ir laikinoji vyriausybė į tautą atsišaukime, kuris buvo surašytas greitosiom tą pat birželio 24-5 naktį Žaibo spaustuvėje ant išmėtytų “Tarybų Lietuvos“ komplektų, rytą vyriausybės na- rių papildytas, aprobuotas ir tą pat dieną paskelb- tas dienraštyje Į Laisvę Nr, 2.

78

Tačiau gyvenime teko susidurti su eile sovieti- nių įstatymų, kuriais jau buvo tvarkomas praktinis gyvenimas ir kuriais įstaigos buvo sukurtos ar pa- naikintos. Vyriausybei teko skelbti atskirus sovieti- nius įstatymus negaliojant, grąžinti įstatymus, vei- kusius Lietuvoje prieš okupaciją, o kur gyvenimas reikalavo, teko leisti naujų potvarkių. Jais buvo griežtai atsiribota nuo sovietinių gyvenimo formų. Vietoj “liaudies teismų“ ir jų įstatymų grąžinta bu- vusių Lietuvos teismų santvarka; vietoj nacionali- zacijos ir kolektyvizacijos valstybinis gyvenimas vėl grindžiamas privatine nuosavybe ir privatine inicia- tyva, grąžinant žemės, namų, įmonių, kapitalo pri- vatinę nuosavybę. Grąžintas švietimo srity 12 metų mokslas vietoj sovietų degraduoto į 10 metų. Bet palikta sovietų sukurta Mokslų Akademija, o uni- versitetai Vilniuje ir Kaune papildyti trim naujais fakultetais — filosofijos, miškininkystės, teologijos.

Atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos ir jos gy- venimo formų, laikinoji vyriausybė nieku nesianga- žavo Vokietijos atžvilgiu. To ypačiai vengė, nežino- dama, koki santykiai yra Berlyne tarp min. pirmi- ninko bei užsienių reikalų ministerio ir Vokietijos vyriausybės. Tad tenkinosi dviem aiškiais pasisaky- mais: pasisakymu už Lietuvos nepriklausomybę, pri- tarimu Vokietijos kovai prieš bolševizmą.

Trečias vyriausybės siekimas buvo pasireikšti su savu socialiniu veidu. Ūkiniame gyvenime, pabrėž- dama privatinės nuosavybės ir privatinės iniciaty- vos principą, ji betgi neišleido iš akių socialinės ly- gybės reikalo. Rūpindamasi šalinti socialinės nelygy- bės pagrindą, privačios nuosavybės dydį apribojo; pvz. žemės ūkyje vietoj Steigiamojo Seimo nustaty- tos normos 80 ha, o vėlesniais laikais pakeltos iki

79

150 ha, laikinoji vyriausybė nustatė 50 ha (pažymė- tina, kad ir antrosios sovietinės okupacijos laikais partizanų vadovybės buvo pasisakyta už 50 ha); stambioji pramonė, prekyba, kapitalas — visa tai grąžinta privatinei nuosavybei, bet apdėta progre- syviniais mokesčiais. Tais pat socialinės lygybės su- metimais sumažintas skirtumas tarp tarnautojų aukš- tųjų ir žemųjų kategorijų atlyginimo. — Istorinėje perspektyvoje matyti ryšys tarp laikinosios vyriau- sybės dekliaracinių pareiškimų, rodančių jos sociali- nį veidą, ir tarp tų idėjų, kurios buvo anksčiau skelbiamos programoje “Į organiškosios valstybės kūrybą". Tai darės nesąmoningai, savaime, nes ei- lė laikinosios vyriausybės žmonių kaip tik buvo iš- augę tos programos idėjose,

Tačiau ir laikinosios vyriausybės socialinei pro- gramai vykdyti ir pačiai vyriausybei išsilaikyti grei- tai paaiškėjo kliūtys, pastatytos vokiečių reicho.

b. Kliūtys Berlyne: jokios nepriklausomybės ir jokios vyriausybės

Lietuvių visuomenė vokiečių kariuomenę sutiko palankiai. Tačiau iš pat pirmųjų dienų ėmė nera- minti vokiečių žygiai. “Birželio 24-ąją, t. y. trečiąją karo dieną, pietumis Kauno radiofone pasirodė dvie- jų kareivių lydimas vokiečių karininkas. Kai jis sa- vo daliniui vokiškai pranešė: “Čia leitenantas Floh- ret, ką tik užėmiau Kauno radiofoną ir ant Kauno muzėjaus bokšto iškėliau reicho vėliavą“, Kauno siųstuvas jau pusantros paros sėkmingai veikė suki- lėlių vadovybėje. Simptominga, kad visiškai nuty- lint Kauno sukilėlių aukas, tos dienos vokiečių ka- riniame OKW (Oberkommando der Wehrmacht) pranešime Flohret “žygdarbis" buvo specialiai įvar-

80

dintas, paminint jo pavardę. Dar daugiau: armijos vadas (vėliau feldmaršalas) Friedrichas Wilhelmas von Kuechler, kuris į lietuvių sukilėlių išlaisvintą Kauną galėjo birželio 25 d, žygiuoti beveik paradi- nės rikiuotės tvarka, už tai buvo apdovanotas gele- žinio kryžiaus riterio ordinu" (Z. Ivinskis, Į Lais- vę 1962 Nr. 29-66, o taip pat St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II, 293-4 p.).

Visa eilė tolimesnių vokiečių kariuomenės veiks- mų stebino laikinosios vyriausybės narius, nes jie nežinojo tikrojo Vokietijos nusistatymo dėl sukili- mo ir dėl laikinosios vyriausybės paskelbimo. Žinios atėjo tik su pirmaisiais K. Škirpos atsiųstais ryši- ninkais ir su gen. St. Raštikiu, kuris atskrido į Kau- ną birželio 28. Tos žinios atskleidė vokiečių vyriau- sybės pažiūras ir veiksmus Berlyne. Iš nežinios ki- lo aikštėn toki faktai:

(1) K. Škirpa, kaip buvęs karo attache, buvo painformavęs Vokietijos karinę vyriausybę apie LAF sukilimo planą ir prašė, kad vyriausybė įsaky- tų Žygiuojantiem per Lietuvą daliniam nepalaikyti bolševikų kariais lietuvių sukilėlių. Karinė vyriausy- bė tai buvo padariusi.

(2) Balandžio mėn. K. Škirpa lankėsi pas pa- siuntinį von Grundherr, kuris buvo Baltijos ir Skandinavijos skyriaus vedėjas, ir painiormavo apie galimą sukilimą ir vyriausybės sudarymą, bet nuo- monės iš pareigūno nesusilaukė.

(3) Birželio 14 pas K. Škirpą atvyko vienas buvęs Lietuvos saugumo valdininkas, tuo metu tar- navęs vokiečių saugume, ir pranešė, kad Vokietijos vidaus reikalų ministerija reikalauja karo atveju, vokiečių kariuomenei žygiuojant per Lietuvą, ne- skelbti nepriklausomybės ir nesudaryti vyriausybės.

81

(4) Per pažįstamus mėgindamas pasimatyti su kuo nors iš užsienių reikalų ministerijos, K. Škir- pa birželio 17 tegavo pasimatyti su dr. Peter B. Kleist, partijos pareigūnu prie Ribbentropo biuro; iš jo patyrė, kad Baltijos kraštų klausimas Vokietijos vyriausybės dar nesąs išspręstas.

(5) Pasidaręs išvadą, kad Lietuvos klausimas gali būti sprendžiamas be Lietuvos valios, K. Škir- pa dar mėgino ir gavo pasimatyti su von Grund- herr birželio 19. Jam K. Škirpa įteikė memorandu- mą, kuris buvo pritartas ir gen. St. Raštikio ir ku- rio išvadoje pasisakoma už lietuvių tautos kovą dėl nepriklausomybės, dėl sukilimo ir vyriausybės. Me- morandume įspėjo, kad “jei Lietuvos vyriausybė ne- būtų suformuota iš anksto, tai nebūtų jokios garan- tijos, jog sukilę lietuviai patys nepaskelbs naujos Lietuvos vyriausybės'' (Raštikis, Kovose... II, 150 p). Memorandumas buvo priimtas, tačiau jokio į jį atsakymo.

(6) Birželio 22, prasidėjus karui, K. Škirpa ga- vo iš Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininko E. Galvanausko parašą raštui, kad jam pavedama sų- daryti Lietuvos vyriausybę. Tokios vyriausybės su- dėtį jis iš anksto jau turėjo paruošęs. Kai birželio 23 Kauno radijo žinia pasiekė Berlyną, kad Lietuvo- je įvyko sukilimas ir paskelbta laikinoji vyriausy- bė, K. Škirpa vėl buvo priimtas von Grundherr. Pastarasis pareiškė nepasitenkinimą ir susijaudini- mą, kad paskelbta vyriausybė. Škirpa tada prašėsi audiencijos pas užsienių reikalų min. von Ribben- trop ir norėjo prisistatyti jam kaip ministeris pir- mininkas. Kai audiencijos viltys nebuvo patenkin- tos, tą pat dieną K. Škirpa parašė laišką Hitleriui ir pasiuntė jį komandos keliu — per užsienių rei-

82

kalų ministeriją. Prašė leisti jam vykti į Lietuvą perimti min. pirm. pareigų. Parašė dar ir kitą raš- tą užsienių reikalų ministerijai, prašydamas leisti veikti Lietuvos pasiuntinybei Berlyne. Kreipėsi ir į karinę vadovybę su pranešimu, kad jis neišleidžia- mas į Lietuvą.

(7) Birželio 25 į visas tas K. Škirpos pastan- gas atėjo atsakymas — jis buvo pakviestas į saugu- mą, ir saugumo valdininkas dr. Legat painiormavo, kad K. Škirpai skiriamas namų areštas — toks esąs užsienių reikalų ministerijos patvarkymas.

K. Škirpą izoliavus, reicho valdžia mėgino Lie- tuvos reikalu veikti per kitus asmenis lietuvius. Bū- tent:

(8) Birželio dar 24 dieną išvyko į Kauną dr. Pranas Germantas - Meškauskas, kaip sakėsi, orga- nizuoti nacionalsocialistų partijos Lietuvoje, paves- damas savo pavaduotojui Berlyne V. Alantui pa- kviesti į tą akciją ir gen. St. Raštikį.

(9) Birželio 26 saugumo pareigūnas Kurmies susirado gen. Raštikį pas K. Škirpą bute ir nusiga- beno pas dr. Greffe, buvusį Rytprūsių gestapo virši- ninką, ir dr. P. B. Kleistą, Ribbentropo biuro rytų reikalų referentą. Iš pasikalbėjimo su jais gen. St. Raštikis patyrė:

“Vokiečiai buvo supykę, kad Škirpa, nesusitaręs su jų centrinėmis politinėmis instancijomis, įsakęs jo vadovaujamiem Lietuvių Aktyvistų Fronto nariam Lietuvoje paskelbti Lietuvos vyriausybę su juo pa- čiu prieky... Esą ponas Škirpa, užuot draugiškai ir geruoju kalbėjęsis su vokiečiais, pradėjęs svetimos valstybės diplomatui neleistiną, netoleruotiną ir pa- vojingą žaidimą, net skųsdamas vieną vokiečių įstai- gą prieš kitą. Tokioms sąlygoms esant, Škirpa negalįs

83

būti išleistas į Lietuvą ir su juo iš viso dabar nebū- sią kalbama Lietuvos reikalais. Vokiečiai, esą, neno- rį gadinti santykių su lietuviais, bet Škirpos vado- vaujama Lietuvos vyriausybė negalinti būti vokiečių pripažinta, ir kariuomenės vadovybė nekalbėsianti su ja. Tuo tarpu mano vardas vokiečių kariuomenės va- dovybei esąs gerai žinomas. Todėl mano buvimas Lie- tuvoje esąs labai reikalingas. Kol politiniai reikalai Lietuvoj paaiškėsią, vokiečių karinės valdžios atsto- vai Lietuvoje galėsią pasitarti su manimi" (St. Raš- tikis, Kovose dėl Lietuvos II, 167 p.).

To pasikalbėjimo rezultatas:

(10) Birželio 27 tuo pačiu lėktuvu iš Berlyno bu- vo išgabenti lietuvių gen. St. Raštikis, latvių gen. Dankers ir estų dr. Mae. Jie persiskyrė nuo Kara- liaučiaus, ir gen. Raštikis buvo atlydėtas į Kauną dr. Greffes. Tik Kaune gen. St. Raštikis konkrečiai paty- rė tikrą Lietuvos padėtį ir vokiečių jam planuojamą rolę. Ir jis ir kiti laikinosios vyriausybės nariai ga- lutinai įsitikino, kad vokiečiai yra apsisprendę įgno- ruoti Lietuvos nepriklausomybę, nušalinti vyriausy- bę ir ją pakeisti savo skirtais patikėtiniais (vertrau- ensmannais).

c. Karinė vadovybė ir Lietuva: bejėgės simpatijos Lie- tuvai

Laik. vyriausybės atstovai (J. Šlepetys, V. Lands- bergis-Žemkalnis, L. Prapuolenis, Z. Ivinskis ir St. Lu- šys) birželio 25 d. rytą prie Kauno rotušės ant žolyno prisistatė Kauno karo lauko komandantui gen. von Pohl. Komendantas pasisakė, kad su laikinąja vyriau- sybe jis negalįs kalbėtis; tai esąs politinis reikalas, ir tam jis neturįs įgaliojimų. Bet su tos vyriausybės paskirtu Kauno komendantu pulk. J. Bobeliu palai-

84

kyti santykius jis nematė kliūčių. Taip pulk. J. Bo- belis ir tapo ryšininku technikiniam reikalam. Parvy- kęs apsaugos ministeris gen. St. Raštikis jau galėjo tuos ryšius plėsti ir politiniais klausimais tiek su gen. von. Pohl, tiek paskiau su gen. Justu ir kitais aukš- taisiais vokiečių karininkais.

Iš pasikalbėjimų su gen. von Pohl, kuris įsikūrė buv. užsienių reikalų ministerijos rūmuose, aiškėjo, kad jis rodė korektiškumo ir neslepiamo respekto lai- kinosios vyriausybės atžvilgiu “Daugiau, nei jam bu- vo leidžiama. Čia jau reiškėsi ir toliau labiau ryškė- jo skirtinga kariuomenės ir partijos linija ar bent tak- tas" (Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43). Tuo dar aiškiau įsitikino gen. St. Raštikis iš pasikalbėjimų su savo buvusiu profesorium vokiečių karinės akademi- jos viršininku gen. lt. Eugen Muellerir su savo taip pat senu pažįstamu pulk. lt. Graebe, vokiečių armijos rytuose vadovybės nariu Kaune. Ir vienas ir kitas apie lietuvių nusiskundimus žadėjosi informuoti savo vadovybę, tačiau Graebe “patarė mums nebūti dide- liems optimistams. Esą, Škirpa visą laiką daręs vieną klaidą — jis per daug tikėjęs, pasitikėjęs ir per daug laukęs iš vokiečių .. Beveik visi vokiečių kariai labai gerai suprato mūsų reikalus ir buvo pasiryžę mums padėti, bet visi jie skundėsi, kad tie reikalai išimti iš vokiečių karinės vadovybės kompetencijos ir juos tvarkė reicho vidaus reikalų ministerija" (St. Rašti- kis, Kovose .. .II, 296 p.).

d. Grefje ir Kleisto direktyvos: išsiskirstyti ar persi- krikštyti

Gen Raštikiui teko ryšys ir su vokiečių parti- niais pareigūnais, kurie jį buvo atgabenę į Kauną. Pirmiausia su dr. Greffe, “Hauptamt der Sicherheits

85

polizei und SD" nariu. “Tuo laiku, kada kiti vokie- čiai Kaune vengė kalbėtis apie Lietuvos politinius rei- kalus, jau nuo pirmos dienos pradėjo apie juos kal- bėti SS majoro uniformą dėvėjęs dr. Greffe. Atrodė, kad jis tik vienas buvo įgaliotas kalbėtis tokiais rei- kalais... Aš pas jį nebuvau nuvykęs nė vieno karto, bet jis vis surasdavo reikalų atvykti pas mane, daž- niausiai į laikinosios vyriausybės būstinę naujuose Lietuvos taupomųjų kasų moderniuose rūmuose Lais- vės Alėjoje, prieš valstybės teatrą... Pasikalbėji- muose dr. Greffe iš pradžių vengdavo net žodžių “Lie- tuvos Vyriausybė" ar “ministeriai" ir sakydavo: “die- se Herren" — tie ponai. Bet vėliau po trupūtį pripra- to.

“Ko gi vokiečiai norėjo? — Jiems Lietuvos laiki- nosios vyriausybės atsiradimas buvo labai nepagei- daujamas, tuo labiau, kad nei latviai nei estai tuo metu nebuvo paskelbę savo vyriausybių... Vokie- čiams reikėjo nepageidaujamą Lietuvos vyriausybę pašalinti arba paversti ją kokiu nors kitu vokiečiams paklusniu organu, Griebtis prieš lietuvius labai radi- kalių priemonių, ypač po pavykusio lietuvių sukili- mo prieš bolševikus, vokiečiai nedrįso. Jų priemonės buvo kitokios...

“Pirmiausia vokiečiai reikalavo, kad Lietuvos lai- kinoji vyriausybė pati išsiskirstytų. Jos vieton turė- jo būti sudaryta pasitikėjimo taryba — Vertrauens- rat, nuo 4-rių iki 11-kos narių... Iš pradžių dr. Gret- fe gan rezervuotai minėjo J.E. vyskupo V. Brizgio kandidatūrą į tarybos narius ar gal net į jos pirmi- ninkus, Vėliau buvo pradėta siūlyti man, kad sutik- čiau būti tokios tarybos pirmininku. Buvo žadėta man visiška laisvė pasirinkti tarybos narius ir net jų skaičių. Vokiečiai buvo pasilikę sau tik vieną rezer-

86

vą, būtent, į tarybą būtinai turėtų įeiti dr. German- tas-Meškauskas ../ Aš nesutikau" (S. Raštikis, Kovo- se ...II, 298-9 p.).

Liepos 11 į Kauną atvyko dr. Peter B. Kleist. iš partijos (NSDP) užsienių politikos biuro. “Aki- vaizdoje visos savo gausios svitos jis pareiškė J. Am- brazevičiui ir Z. Ivinskiui (kuriuos pažinojo as- meniškai iš ankstesnio nepriklausomybės laikais at- silankymo Kaune. Aut.), kad LL vyriausybė negali būti toleruojama; ji turi persiformuoti į kokį komite- tą ar tarybą prie vokiečių valdžios; kad iš pulk. K. Škirpos, kuris tuo metu sėdėjo Berlyne, nieko nesiti- kėtų, nes su juo vokiečių vyriausybė nepalaiko ry- šio" (Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43). Jau priva- čiai tiem patiem asmenim dr. Kleist pridėjo, kad jam pačiam uždrausta susitikti su K. Škirpa, nes jis padarąs iš to nereikalingų išvadų, o dėl laikino-- sios vyriausybės tai tegul tik jos nariai pakeičia savo vizitines korteles, bent kreipdamiesi į vokiečių įstai- gas. Gen. St. Raštikio išvada dėl dr. Kleisto misijos: “Taigi vokiečių buvo sugalvotas naujas variantas Lie- tuvos vyriausybei likviduoti — vyriausybė ne išsi-- skirsto, bet tik persikrikštija ar persitvarko į tarybą. Šis reikalas buvo svarstytas vyriausybės posėdyje, ir... buvo nutarta atmesti vokiečių siūlymą. Šiam vokiečių pasiūlymui atkritus, liko vėl pirmasis jų rei- kalavimas — Lietuvos vyriausybė turi pati išsiskirs-- tyti" (St. Raštikis, Kovose... .II, 299 p.).

“Kai laikinoji vyriausybė nesiskubino paklausyti, Greffe ėmėsi grasinti represijomis ir davė pusės die- nos terminą jo reikalavimam įvykdyti. Po karštų pa- sitarimų, ar eiti oportunizmo keliu ir priimti tai, kas stipresniojo “geruoju" siūloma, ar stovėti savo užim-- toj idealistinėj pozicijoje, laikinoji vyriausybė pasi-

87

rinko antrąjį kelią. Per gen. Stasį Raštikį ji atsakė Greffei: jeigu vokiečiai būtinai nori, jie gali laiki- nąją vyriausybę panaikinti, o savo valia ji nesutiks pasitraukti ir išduoti nepriklausomybės, laimėtos su- kilėlių kraujo ir gyvybės aukomis. Dr. Greffe išvyko į Berlyną savo grasinimo neįvykdęs. O laikinoji vy- riausybė tuo tarpu, norėdama pasitikrinti savo pozi- cijas, sukvietė įvairių politinių grupių atstovus ir vi- suomenės veikėjus (viso apie 60, tarp jų buv. prez. K. Grinius, buv. min. pirm. A. Tumėnas. Red.)., ku- riems išdėstė vokiečių reikalavimus ir savo atsaky- mą. Laikinosios vyriausybės nusistatymui buvo visuo- tinis pritarimas. Tokis pat pritarimas rezoliucijų for- momis pradėjo plaukti iš Kauno fabrikų darbinin- kų ir provincijos" (Į Laisvę 1961 Nr. 2-63).

“Vyriausybė matė, žinojo ir jautė, kad ji yra ne viena, kad tauta pritaria jai. Todėl ji galėjo laikytis drąsiai" (St. Raštikis, Kovose... II, 302 p.).

Žinojo tai ir vokiečiai. Gal dėl to jie ir vengė smurto prieš atskirus vyriausybės narius. Gal kaip tik dėl to jie ir ėmėsi skaldyti lietuvių visuomenę, kad sudarytų įspūdį, jog laikinoji vyriausybė nėra vi- suomenės remiama. Metodas buvo tas pats kaip ir bolševikų — skaldyti lietuvių rankom.

e. Kurmies ir kurmiai tarp lietuvių: Prašome nepri- pažinti laikinosios vyriausybės...

Vokiečių akcijos lietuvių rankom sutrauktai ga- lima minėti tokią įvykių eilę:

(1) SS generolas Staleckeris, atvykęs į Kauną pirmom karo dienom, rūpinosi likviduoti žydus ir tam darbui patelkė Klimaičio vadovaujamą partizanų gru- pę, nesančią LAF priklausomybėje, iki laikinosios Vy- riausybės Klimaitis buvo iškviestas ir gen. St. Pun-

88

dzevičiaus ir gen. M. Rėklaičio buvo paveiktas nuo tos akcijos ir priklausomybės Staleckeriui atsisakyti.

(2) Gestapo leitenantas klaipėdietis Kurmies me- tė politinę meškerę į vadinamuosius voldemarininkus. “Daugumas jų buvo sėdėję bolševikų laikais kalėji- muose, jei nebuvo suspėję pabėgti į Vokietiją. Su ka- ro pradžia išleisti į laisvę, jie negalėjo susiorientuoti politinėje padėtyje. Prie jų prisidėjo būrys avantiu- ristų. Jie visi pakliuvo į klaipėdiečio SD pareigūno Kurmies įtaką ir, jo (bei kitų SD pareigūnų) vado- vaujami, pradėjo,... organizuoti lietuviškus nacio- nalsocialistus" (Į Laisvę 1961 Nr. 26-63). Ir liepos 9, Kurmies, “suradęs kelioliką politinių nenuovokų, ku- rių tarpe buvo ir paties gestapo agentų, paėmė iš jų parašus po vienu raštpalaikiu" (K. Škirpa), kuriame buvo: “a. Prašoma, kad sukilėlių paskelbtoji Lietu- vos laikinoji vyriausybė vokiečių nebūtų pripažinta, nes ji sudaryta ir paskelbta be lietuvių nacionalistų ir jų vado žinios. b.) Siūloma iš viso nepripažinti jokios Lietuvos vyriausybės, kol į Lietuvą negrįžo prof. Voldemaras. c.) Prašoma, kad iki tam laikui, t. y. iki prof. Voldemaro grįžimo, visa valdžia Lietu- voje būtų sutelkta vokiečių karinės vadovybės ran- kose“.

“Rinkdami lietuvių parašus, iniciatoriai įtikinė- jo, kad laikinoji vyriausybė pražudysianti Lietuvą, ei- dama su Vokietija į konfliktą, o vienintelis kelias jai išsigelbėti eiti išvien su Vokietija“ (Į Laisvę 1961 Nr. 26-63). — Argumentas lygiai tokis pat, kaip ir Justo Paleckio, įtikinėjusio eiti išvien su Sovietų 5ą- junga.

Kurmio suorganizuotas raštas tuojau buvo pri- statytas į Berlyną. Spaudos konferencijoje užsienių reikalų ministerijos spaudos šefas dr. Schmidt, pak-

89

laustas, kada bus leista K. Škirpai vykti į Lietuvą, at- sakė turįs žinių, jog “ne visi lietuviai pripažįsta tą vyriausybę, kurios prieky tapau pastatytas" (K. Škir- pa). Tai buvo aliuzija į Kurmio raštą, nors pats raš- tas nebuvo čia cituotas. |

Tuo raštu vadinamų voldemarininkų veikla nesi- baigė. “Voldemarininkai, kurių vieni buvo išėję iš komunistinių kalėjimų, kiti atvykę iš Vokietijos, bu- vo priešingi laikinajai vyriausybei ir skelbė, kad jiems, voldemarininkams, yra atėjęs laikas perimti vadovavimą lietuvių tautai. Jie esą nuo seniai jau bu- vę vokiečių nacionalsocialistų draugai, kai tuo tarpu laikinojoje vyriausybėje beveik visi esą aiškūs anti- naciai. Tokios nuotaikos vyravo viename ekstremis- tiniame voldemarininkų sparne“.

“Voldemarininkams apraminti buvo padaryta vi- sa eilė pasitarimų, net siūlant įvairių vietų vyriau- sybėje, bet su viena sąlyga, kad jie atvirai ir viešai remtų Lietuvos nepriklausomybės mintį. Pirmuose pa- sitarimuose jie su ta sąlyga sutiko, bet vėlesniuose atsimetė. Pajutome, kad jie neturi savarankiškumo ir sprendimo galios, bet yra saistomi kažkokio užku- lisio“ (A. Damušis Į Laisvę 1955, Nr. 7-44).

Netruko tas užkulisis išaiškėti. Tai buvo nacių saugumas, anom dienom iškilęs aikštėn vėl Kurmio figūra.

(3) Kurmio akcijos naują veiksmą vykdė lietu- viškos rankos — majoro J. Pyragiaus, atvykusio iš Berlyno, vieno iš LAF steigimo aktą pasirašiusių as- menų. Liepos 23 popiet temperamentingame pasikal- bėjime su laikinosios vyriausybės pirmininkaujančiu ir kitais laikinosios vyriausybės būstinėj J. Pyragius dėstė mintis ir jom paremti argumentus kaip ir Kur-

90

mio organizuotame memorandume. Kada laikino- sios vyriausybės žmonės tuo klausimu nesileido į dis- kusijas, J. Pyragius atsistojo demonstratyviai pareiš- kė, kad nuo šiol krašto likimą į savo rankas perimąs jis, pasakė Heil Hitler ir dingo.

Tą pat naktį, liepos 23-4 Pyragiaus ir jo draugų voldemarininkų grupė (Taunys, V. Stanevi- čius, J. Vokietaitis ir kt.) surengė pučą prieš laiki- nąją vyriausybę.

“Tą naktį voldemarininkai, patraukę į savo pu- sę kai kuriuos Kauno lietuvių komandantūros jau- nuosius karininkus ir kareivius, pakeitė komendantū- ros bataliono vadovybę, pašalino bataliono vadą pul- kininką B.[utkevičių], jo vieton pastatydami majorą Šimkų, apsupo lietuvių komendantūrą ir reikalavo, kad atsistatydintų pulkininkas J. Bobelis. Jam nesu- tikus to padaryti, sukilėliai paskyrė naują savo ko- mendantą kapitoną Kviecinską. Tą naktį apie 3 val. 30 min. Pyragius paskambino man telefonu į butą ir sukilėlių vardu pareikalavo, kad aš įsakyčiau pulki- ninkui Bobeliui nesipriešinti ir perduoti pareigas kpt. Kviecinskui (Mat, pulk. Bobelis buvo atsakęs Pyra- giui, kad vykdys tik savo vyriausybės įsakymus, ir telefonu visą naktį palaikė ryšį ar su apsaugos mi- nisteriu ar su vyriausybei pirmininkaujančiu. Aut.). Kada aš pradėjau griežčiau kalbėti su Pyragium, jis telefonu mane įspėjo, kad jie tai darą su vokiečių (Gestapo) pritarimu. Aš atmečiau Pyragiaus reikala- vimą. Kadangi buvo aiškų, kad šis sukilimas buvo vokiečių Gestapo inspiruotas ir remiamas, reikėjo būtinai išvengti pačių lietuvių kraujo praliejimo, nes Gestapas tokio incidento tik ir laukė... Apie su- kilimą aš tuoj pranešiau vokiečių karo komendantui generolui von Pohl. Ir jis buvo labai atsargus su

91

visagaliu Gestapo ir patarė baigti incidentą be šū- vių" (St. Raštikis, Kovose...II, 302 p.).

Pulk. Bobelis komendantūroje išsilaikė visą nak- tį. Anksti rytą, kaip buvo telefonu sutarta su vyriau- sybės atstovais, pulk. Bobelis paliko komendantūrą, jos niekam neperduodamas. Tada ją užėmė kpt. Kvie- cinskas. “Kpt. Kviecinsko, kaip sukilėlių paskirto ko- mendanto, generolas von Pohl nepripažino ir su juo nebendravo, o buvusiam lietuvių komendantui pulki- ninkui Bobeliui gen. v. Pohl atsiuntė gražų padėkos raštą. Tai buvo gen. mjr. von Pohl delikatus protestas prieš Gestapo kombinacijas*' (St. Raštikis, Kovose... II, 302 p.). Mėginusieji užimti LAF štabą tą pačią naktį patys buvo suimti ir LAF štabe internuoti.

Liepos 24 rytą, tęsdami savo akciją “perimti krašto likimą į savo rankas", voldemarininkai mė- gino užimti ir Į Laisvę dienraštį, kuris formaliai bu- vo leidžiamas Lietuvių Aktyvistų Fronto. Atsiuntė naują tam dienraščiui redaktorių Stepą Vykintą Povi- lavičių. Tačiau Į Laisvę redaktorius pareiškė, kad ne- perduos, kol iš vyriausybės negaus įsakymo. Paskam- bino telefonu laikinosios vyriausybės pirmininkaujan- čiam, ir tas atsisakė tokį įsakymą duoti. Atvykusieji buvo išprašyti, ir prie redakcijos durų pastatyta ak- tyvistų sargyba. Toliau dar buvo ilgos ir varginančios pastangos perimti LAF štabą, pakeisti jo vardą ar bent jį suskaldyti.

Kai liepos 24 dieną popiet laikinosios vyriausybės būstinėje “einąs ministerio pirmininko pareigas pa- reiškė vienam iš tų 'perversmininkų' (V. Stanevi- čiui), jog jie sukompromitavo lietuvių tautą, ir te- gul jie dabar perima laikinosios vyriausybės parei- gas ir atsakomybę prieš tautą, tada jis nenorėjo im- tis vyriausybės pareigų, nes jas pasiimti ir toliau

92

ginti nepriklausomybės siekimus būtų nusikaltimas prieš Gestapą, o sutikti nepriklausomybės išsižadėti būtų nusikaltimas prieš lietuvių tautą. Nei vieno nei kito jis nenorėjo" (Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43). Paskui tas pats asmuo ir kiti ėmė aiškinti, kad tai buvęs sukilimas ne prieš vyriausybę, o tik prieš komendantą Bobelį. Į tokį susisiaurinimą buvo atsakymas paklausimu: “O kam tada paėmėt iš na- mų ir nugabenot į kalėjimą vidaus reikalų ministerį pulk. J. Šlepetį? Kam suėmėt ir nusigabenot į naciona- listų štabą LAF įgaliotinį L. Prapuolenį?“

“Mūsų vėliau pasitvirtinusiu spėjimu, voldemari- ninkams eiti į laikinąją vyriausybę nepatarė vokiečių saugumas" (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. 47-44). Priežastis ypačiai išryškėjo paskutiniame Kurmio vai- dybos veiksme, pora dienų po pučo.

(4) Po poros dienų nuo pučo “liepos mėn. 26-27 d. per porą įtakingų voldemarininkų man buvo pra- nešta, kad J. Ambrazevičius ir aš esame kviečiami atvykti pas “didelį lietuvių draugą' Kurmį. Jis... no- rįs susitikti su lietuvių “katalikų antisovietinės rezis- tencijos' atstovais. Pas jį būsią ir voldemarininkai".

“Apsvarstę nusprendėm, kad Juozui Ambrazevi- čiui, einančiam laikinosios vyriausybės ministerio pir- mininko pareigas, nedera ten vykti. Tą misiją atlikti buvo pavesta prof. Zenonui Ivinskiui ir man... Pasi- kalbėjimas turėjo vykti Donelaičio gatvėj už pirmųjų universiteto rūmų dantų gydytojos Damijo- naitienės namuose, pirmame aukšte, kuris buvo rekvi- zuotas Kurmio būstinei. Lygiai 8 valandą vakaro ten nuvykę, jau radome Vytautą Reivytį, Vyt. Stanevičių, dr. Pr. Meškauską-Germantą, J. Vokietaitį, Taunį ir dar porą kitų... Kurmis pasikalbėjimą pradėjo taip: “Vokiečiai pageidauja, kad katalikiškasis lietuvių jau-

93

nimas, kurio vadovybės atstovai, prof. Z. Ivinskis ir dr. A. Damušis, čia yra, ir voldemarininkai paduo- tų vieni kitiems rankas ir vieningai įsijungtų į kovą prieš komunizmą. Jeigu tos dvi jėgos susijungtų, jos atstovautų visai Lietuvai'.

“Į tai aš pareiškiau, kad lietuvių katalikų nusis- tatymas prieš komunizmą yra neabejotinas, bet pir- masis mūsų tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės atstatymas... Su visais lietuviais, kurie tam sieki- mui nuoširdžiai pritaria, mes vieningai dirbsime. Z. Ivinskis plačiai ir vaizdžiai nušvietė lietuvių nuotai- kas... Jo žodžiais, lietuvis ūkininkas, darbininkas no- ri išgirsti per Kauno bei Vilniaus radiofoną balsus pažįstamų žmonių, kuriais pasitiki, kurie patikintų, kad lietuvių sukilimu prieš komunistus atstatytoji Lietuvos nepriklausomybė vokiečių nėra varžoma... “Pilna valstybinė laisvė yra mūsų pirmoji ir nekeičia- ma sąlyga', baigė Z. Ivinskis. Kurmio atsakymas bu- vo maždaug toks: Fiureris dabar nesvarsto išlaisvin- tų tautų nepriklausomybės klausimo. Lietuviai turi be sąlygų įsijungti į kovą prieš komunizmą. Pagal nuo- pelnus toje kovoje lietuviams bus skirta atitinkama vieta naujojoje Europoje.

“Tuo klausimu kalbėjo visa eilė ir voldemarinin- kų. Jie aiškiai pasisakė už reikalingumą įsijungti į kovą prieš komunizmą bei į darbą kurti naująją Eu- ropą ir visai nekėlė Lietuvos nepriklausomybės min- ties. Tas mus labai stebino, nes mes neabejojome, kad bent daugumui iš jų Lietuvos nepriklausomybė rūpi. Apie valandą laiko tuo klausimu besidalijant minti- mis mums neatrodė, kad kokia bendradarbiavimo ba- zė būtų išryškėjusi. Be abejo, jos rasti iš mūsų pu- sės nebuvo nė noro" (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. 7-44).

94

(5) Dar vienas saugumo gundymas... Po ke- lių dienų nuo anų Kurmio vaišių “vokiškasis Sicher- heitsdienst, įsikūręs Paramos rūmuose Laisvės alėjo- je, iškvietė L. Prapuolenį ir P. Narutį ir aktyvistų daliniams pasiūlė ginklus ir visą paramą. SD moty- vuose būdinga buvo tai, kad jie nenorį leisti, kad Gestapo remiami voldemarininkai perimtų visą lie- tuvių gyvenimą ir reprezentuotų lietuvių tau- tą. Jie SD norį aprūpinti ginklais aktyvistus, kad tie nepasiduotų. — Tą pačią dieną sušauktame Aktyvistų Fronto štabo posėdyje nusprendėme, kad tie pasiū- lymai yra ryški nacių klasta, kurios pagalba jie nori garbingas lietuvių rezistencinės jėgas kompromituoti, todėl jau pats laikas viešąją Lietuvių Aktyvistų Fron- to veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezisten- cijos pogrindį“ (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. T- 44),

J. Paskutinis veiksmas: Renteln — aš jus skiriu savo patarėjais; Ambrazevičius — ačiū, ne; mes pašaukti tarnauti nepriklausomai Lietuvai

“Tik pora dienų praslinko po mėginimo puču su- likviduoti laikinąją vyriausybę, ir vokiečiai liepos 25 paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo kraš- tuose. Jau liepos 17 buvo Hitlerio pasirašytas aktas, kuriuo sudaroma ministerija rytų okupuotoms sritims. Jos ministeriu paskirtas Alfred Rosenberg, Ostlando valdytoju Lohse, reziduojąs Rygoje, Lietuvos gen. ko- misaru dr. Adrian Renteln, Rusijos vokietis, buvęs caro armijos karininkas, rusiškai kalbąs ne blogiau kaip vokiškai . ..

“Zivilverwaltungo įsteigimo akte nieko aiškaus nesakoma apie Pabaltijo kraštų nepriklausomybę ir jų siekimus nei praeityje nei dabartyje. Tik atsišau-

95

kime į lietuvius dr. Renteln rado reikalo daryti nei- giamą aliuziją į Lietuvos nepriklausomybės laikus. Pabrėžimas, kad visą valdžią į savo rankas perima gen. komisaras, laikinosios vyriausybės veikimą pa- darė praktiškai neįmanomą. Ji buvo jau ne tik mal- tretuojama, grasinama, bet jai veikti sudarytos fizi- nės kliūtys: prievarta atimtos jai susisiekimo prie- monės; atimtos per kelias valandas patalpos ir per- duotos paskirtam miesto komisarui vokiečiui (Cra- mer. Aut.), „neleidžiant pasiimti net raštinės reikme- nų — ne tik baldų".

“Norėdama galutinai matyti taškus ant i, laiki- noji vyriausybė pirmu kartu kreipėsi į gen. komi- sarą, prašydama dalykus netarpiškai išaiškinti. Nu- matęs laikinosios vyriausybės audiencijos dieną, gen. komisaras prieš tai iškvietė gen. Raštikį ir pasiūlė jam... būti pirmuoju generaliniu tarėju. Gen. Raš- tikis kategoriškai atsisakė. Po tokio preliudo rugpiū- čio 5 d. laikinoji vyriausybė, vadovaujama pirminin- kaujančio, prisistatė Rentelnui, kuris ją priėmė iškil- mingai su savo padėjėjų svita. Po konvenansinių kal- bų laikinoji vyriausybė paprašė komisarą paaiškinti, kaip Vokietijos vyriausybė — o betarpiškai civilfer- waltungas— numato bendradarbiauti su laikinąja vy- riausybe ir lietuvių tauta. Be to, įteikė laikinosios vy- riausybės paruoštą memorandumą su istorine Lietu- vos valstybės apžvalga, lietuvių kovomis ir aukomis prieš bolševizmą, lietuvių pastangom ir toliau kovo- ti dėl savo valstybės nepriklausomybės, Buvo prašo- ma memorandumą perduoti Vokietijos centrinei vy- riausybei. Generalkomisaras atsakė, kad Lietuvos valstybės klausimas bus sprendžiamas po karo. Pir- miau reikią nugalėti bolševizmą, o paskui būsianti ir nepriklausomybė duota, atsižiūrint į tai, kiek lietuviai

96

bendradarbiaus bendroje kovoje (formulė ta pati kaip Kurmio. Aut.). Laikinosios vyriausybės darbą jis laiko baigtą, krašto valdymą perimąs pats general- komisaras, o eilę laikinosios vyriausybės narių jis ski- rėju atsisakius gen. Raštikiui, buvo paskirtas iš ša- lies gen. P. Kubiliūnas (kuris taip pat jau buvo pa- kviestas į audienciją)".

“Tokiu būdu po 6 savaičių darbo laikinosios vy- riausybės veikimas buvo nutraukiamas iš šalies. Su- vereninių organų veikimo sustabdymą gen. komisa- ras norėjo sušvelninti tuo, kad eilę laikinosios vy- riausybės narių mėgino paskirti — be jokio atsiklau- simo — savo generaliniais tarėjais. Kitaip sakant, jiems norėjo pakeisti vizitines korteles, kaip buvo siūlęs dr. Kleist. Antra vertus, tokiu beatodairiniu ministerių paskyrimu gen. tarėjais buvo norima su- duoti lietuvių tautai smūgį politiniu atžvilgiu — su- verenumo nešiotojai buvo norima paversti savo tar- nautojais''.

“Po tokio. gen. komisaro pareiškimo laikinoji vy- riausybė rugpiūčio 5 d. susirinko paskutinio posėdžio. Padarius 6 savaičių darbo apžvalgą, laikinoji vyriau- sybė konstatavo: ji neatsiradusi savo valia, bet buvo sukilėlių pastatyta, ir jai buvo patikėta Lietuvos suverenumą ginti; per tas šešias savaites ji darius visa, kas galima kraštui atstatyti, bet nuo pačios pradžios vokiečiai reiškė negližavimą laikinajai vy- riausybei ir Lietuvos suverenumui, o paskui pradėjo jai statyti tiesiogines kliūtis, kurstyti prieš laikinąją vyriausybę tam tikras politines grupes ir avantiuris- tus, spręsti savivališkai kai kurių Lietuvos valsty- bės mažumų (konkrečiai: žydų) klausimą nesutaiko- mai su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais;

97

pagaliau civilferwaltungo įvedimas ir gen. komisaro pareiškimas, kad laikinosios vyriausybės darbas esąs baigtas, padaro visiškai nebeįmanomą toliau laikino- sios vyriausybės veikimą; dėl to laikinoji vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos valią."

“Tokiu savo nusistatymo formulavimu laikinoji vyriausybė pažymėjo, kad ji nelaiko savęs likviduota, nei sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu, bet dėl force majeure, dėl pašalinių kliūčių, ji negali darbo vykdyti ir turi laukti, iki bus fiziškai galima tas kliūtis pašalinti."

“Po tokio sprendimo laikinoji vyriausybė in cor- pore ir visuomenės minia, kuri momentaliai patyrė apie laikinosios vyriausybės veikimo sustabdymą, susi- rinko karo muzėjaus sodelyje, padėjo vainiką prie nežinomojo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. O pirmininkaująs laikinajai vyriau- sybei, kada gavo raštu gen. komisaro kalbą, pasakytą laikinosios vyriausybės nariams, atsakė į ją taip pat raštu (rugpiūčio 9, Aut.). Tame rašte pažymėjo, kad pas jį, generalkomisarą, buvo atsilankę ne gene- raliniai tarėjai, į kuriuos jis audiencijoje prabilo, bet nepriklausomos Lietuvos ministeriai; antra, pra- nešė laikinosios vyriausybės konstatavimą, kad ji sa- vo veikimą laiko sustabdytą prieš savo ir tautos valią; trečia, jis, pirmininkaująs laikinajai vyriausybei, kaip ir dauguma jo kolegų, buvo sutikę būti nepriklauso- mos Lietuvos ministeriais ir organizuoti tautos kovą prieš bolševizmo okupaciją, bet negali sutikti būti tarėjais, atsakingais prieš gen. komisarą: sutikdami jie netektų pasitikėjimo tautos, kurią kovai gali už- degti tik nepriklausomos valstybės idėja."

“Į laikinosios vyriausybės pirmininkaujančio raš-

98

tą gen. komisaras jokio rašto neatsiuntė. Tik žodžiu pavedė perduoti pirmininkaujančiam, kad gen. komi- saras laiko jo raštą atsisakymu bendradarbiauti. At- sakymo raštu jis nenorėjo duoti, vengdamas doku- mentų. Kiek vokiečiai panašių dokumentų vengė, ga- lima spėti iš to, kad fotografijas, kuriomis buvo už- fiksuotas laikinosios vyriausybės vainiko padėjimas prie nežinomo kareivio kapo, SD sukonfiskavo“. (Į Laisvę 1961 Nr. 26-63).

“Gavęs aukščiau suminėtus svarbius vyriausy- bės dokumentus (vyriausybės paskutinio posėdžio pro- tokolą, memorandumą Rentelnui, laikinosios vyriau- sybės pirmininkaujančio pareiškimą Rentelnui. Aut.), aš juos notifikavau visiems svetimų valstybių diplo- matinių misijų šefams Berlyne“ (K. Škirpa).

2. CIVILFERVALTUNGO TREJI METAI

a. Rentelno valdžia: kiek ji skyrėsi nuo bolševikinės

Adrian von Renteln, generalkomisaras Lietuvai, 1941 rugpiūčio 5 laikinosios vyriausybės nariam skai- tė iš rašto savo valdžios pobūdį:

“ „aš perėmiau civilinę valdžią buvusios laisvos Lietuvos valstybės kaip generalinis komisaras Kau- ne... Prie minėtos srities, aš tikiuos, prisijungs dar tokios srities dalys, kurios dešimtmečiais ankstesnių Lietuvos valdžių veltui buvo svajotos ir siekiamos".

“. „Po civilinės valdžios įvedimo jūsų darbas kaip ministerių turi būti laikomas baigtas".

“Galutinį šio krašto santykių sutvarkymą Fueh- reris pasiliko po karo pabaigos".

“. .. Dėl teisinės padėties galioja sekantis: yra pagrindinė mintis — panaikinti sovietinę teisę. Fueh-

99

rerio nurodymus sekant ir dėl karo priežasčių tai ga- li būti tik palaipsniui įvykdyta. Į jos vietą mecha- niškai nestos anksčiau buvusioji teisė, tačiau ir iš da- lies nauja. Ypatingai klausimas dėl žemės nuosavy- bės ir įmonių liks atviras..."

“. „Bylų nagrinėjimas seks pagal ankstesnių lietuviškų teismų santvarką, tačiau neapima vokie- čių ir žydų tautybės asmenų, taip pat ir klausimų, liečiančių žemės sklypus bei įmones. Šiuos klausimus reikia man pateikti. Baudžiamoj teisėj pirmauja ka- riuomenė ir policija prieš lietuviškus teismus“.

“... Vokiečių kalba yra tarnybinė, lietuvių kal- ba yra leistina."

“. „Tarnybinis susisiekimas su kitomis vokie- čių įstaigomis leistinas visokioms lietuvių valdžios įstaigoms tik per sričių komisarų arba mano tarpi- ninkavimą".

Tie žodžiai rūsčiai ir atvirai skelbė naują oku- pacinį režimą, kuris paneigia Lietuvos nepriklauso- mybę, kuris lietuvių kalbą nustumia į antraeilę (“leistiną"), kuris išima iš lietuvių įstaigų kompe- tencijos žydus bei vokiečius ir jų turtą, o taip pat visą nekilnojamą žemės, įmonių turtą, kuris žada “panaikinti? sovietinę teisę "palaipsniui" ... Kadangi ją buvo panaikinusi laikinoji vyriausybė, tai gene- ralinio komisaro žodžiai reiškė: jis pirma grąžins so- vietinę teisę, kad paskui “palaipsniui galėtų naikinti. Sovietinės teisės grąžinimas buvo naudingas vokie- čių okupaciniam režimui apskritai ir to režimo ats- tovam individualiai, nes juos įgalina visą Lietuvos ūkinį gyvenimą perimti “teisėtai į savo rankas.

Tačiau grąžintą sovietinę teisę, vadinas, nacio- nalizaciją vykdydama, vokiečių civilinė valdžia sky- rėsi nuo sovietinio okupacinio režimo. Daug kuo sky-

100

rėsi: skyrėsi režimo atstovų moraliniais nusiteiki- mais, skyrėsi taktika, skyrėsi pačia režimo sistema.

Skyrėsi moraliniais nusiteikimais, iš kurių plau- kė didesnis ar mažesnis uolumas, atsidėjimas režimui vykdyti. Bolševikai buvo apsėsti noro pirmiausia nai- kinti — naikinti esamą tvarką, institucijas, jom va- dovavusius žmones, naikinti visus tuos, kurie gali būti įtarti, kad nebus režimui palankūs. Vokiečiai pir- miausia turėjo norą naudotis — naudotis Vokieti- jos karo reikalam, o dar labiau savo individualiem reikalam. Lietuviam buvo naudingesni vokiečių mo- raliniai nusiteikimai, nes lengviau buvo vokietis pa- reigūnas patenkinamas, kad jis nenaikintų vietos žmo- nių gyvenimo. Nieku negalėjo būtų sustabdytas bol- ševikinio pareigūno naikinimo sadizmas, nes tai pri- klausė prie režimo esmės.

Skyrėsi dviejų okupacinių režimo atstovai savo taktika, eidami į vietos gyventojus. Bolševikai varto- jo klastą, apgaulę. Vokiečiai buvo ciniškai atviri. Bol- ševikai savo tikslus — aneksiją, paskiau sovietizaci- ją, žemės nusavinimą ir kt. — nuo Žmonių slėpė. Kas jų planus per anksti paskelbė, vadino kenkėjais. Vo- kiečiai atvirai pasakė, kad vykdys tai, kas bolševikų teise buvo numatyta. Bolševikai darė viską “Lietu- vos liaudies'' vardu, vokiečiai Fuehrerio vardu. Bol- ševikam rūpėjo populiarumas masėse (“liaudyje"'). Vokiečiam nerūpėjo psichologinis priėjimas prie Lie- tuvos gyventojų, nes jie buvo įtikinti, kad Lietuvos ūkininkas nieko daugiau nenori, kad tik duonos tu- rėtų, ir kad vokiečio visagalybei parama nebereika- linga. Vokiečių okupacinės valdžios taktika buvo tę- sinys tos visuotinės nacionalizmo taktikos, diktuotos išdidumo, perdėto savo galybės pajautimo, kuris juos ir pražudė. Ji buvo brutaliai primityvi šalia bolševi-

101

kų taktikos — demoniškai rafinuotos, tačiau lietu- vių reikalam ji buvo naudingesnė, nes iš karto ati- dengė vokiečių planus ir padėjo lietuviam tučtuojau susiorientuoti.

Skyrėsi pagaliau ir okupacinio režimo sistema. Bolševikinėje sistemoje valdžia buvo viena ir taria- mai lietuvių rankose: ministeriai, viršininkai, komi- sarai buvo lietuviai, tik jų pavaduotojai buvo rusai. Tačiau šie pavaduotojai valdė ir ministerius ir visą įstaigos administraciją. Vokiečių okupacinio režimo sistemoje buvo paralelizmas — generalinio komisaro įstaiga ir lietuvių tarėjų įstaigos. Komisariate buvo po referentą kiekvieno tarėjo įstaigai. Referentas su tarėju tarėsi, kaip galima praktiškai tam tikrus komi- sariato reikalavimus įvykdyti.

Toks įstaigų paralelizmas buvo tik Lietuvoje. Estijoje ir Latvijoje komisariatai ir vietinės savival- dos buvo sujungti. Net ir vardai ten buvo kiti —ne tarėjai, o generaliniai direktoriai Latvijoje, tiesiog direktoriai Estijoje. Dr. P. B. Kleist tikino, kad tai jo nuopelnas, jei Lietuvos vietinė savivalda buvo at- skirta nuo komisariato; jei ji atrodė formaliai lyg tu- rinti didesnį nepriklausomumą. Tačiau ši sistema Lie- tuvoje iš tikrųjų turėjo ir praktinės reikšmės — ta- rėjas turėjo daugiau laisvės savo įstaigoje, pasirink- damas administracinį personalą. Tai buvo esminis sis- temos skirtumas sovietiniame ir vokiečių režime. So- vietai pakeitė visą administracinį personalą įstaigo- se bei įmonėse nuo viršaus iki apačios, nuo direk- torių iki laiškininkų, likviduodami senuosius parei- gūnus, paskirdami naujus režimui ištikimus, nors ir nemokšas. Vokiečiai tenkinosi, turėdami valdžios vir- šūnes. Visas žemesnis administracinis aparatas buvo trejopos kilmės. Maža, labai maža, dalis buvo vo-

102

kiečių paskirtieji lietuviai. Tarp jų daugiau jau buvo vokiečiam pataikaujančių, kuriuos galima būtų laiky- ti koliaborantais. Antra grupė buvo iš Vokietijos grą- žinti buvę Lietuvos vokiečiai, kurie 1941 pradžioje buvo repatriavę į Vokietiją. Pastarieji ypačiai buvo suskirti į vadinamą Ansiedlungsštabą, į Gestapą. Jais labiausiai rėmėsi vokiečių aparatas, ir nuo jų dau- giausia teko lietuviam nukentėti. Tačiau didžiausia administracinio personalo dalis —apskričių viršininkai, burmistrai, policijos vadci, policininkai, nekalbant jau apie švietimo įstaigų direktorius, rektorius ir kt., bu- vo paskirti laikinosios vyriausybės. Jie atkakliai lai- kėsi lietuviškos linijos, sumaniai sabotavo vokiečių į- sakymus, nukreiptus prieš lietuvių interesus. Gauda- mi direktyvų iš pogrindžio nepasitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų iki paskutiniųjų, kad sutrukdytų vo- kiečių planus, lietuvių administracijos pareigūnai su- vaidino ypatingai svarbų vaidmenį pasyvioje rezis- tencijoje prieš rudąją okupaciją. Čia aiškėjo, kokios praktinės reikšmės turėjo faktas, kad laikinoji vy- riausybė buvo suskubusi sudaryti administracinį apa- ratą. Daugelis šio aparato žmonių nukentėjo — buvo iššifruoti, atleisti, nubausti. Pogrindžio spauda pvz. pranešė — Šiaulių ap. viršininkas kap. Noreika iš- vežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą, Vilniaus ap. viršininkas Kerpė taip pat, o ir Vilniaus burmist- ro pavaduotojo Grigo, sekretoriaus J. Čiuberkio to- kis pat likimas. Vilniaus krašte po “medžioklių Vo- kietijos pramonės darbam gestapas suiminėjo lietu- vių policijos pareigūnus, kuriuos įtarė, kad jie buvo įspėję gyventojus pasislėpti. Suimtas buvo Švenčio- nių policijos viršininkas, Trakų policijos viršininkas, Varėnos policijos viršininkas, o taip pat geležinkelio stoties viršininkas. 1944 m. kovo mėn, SS teismas nu-

103

teisė mirti Krėvės policijos punkto vedėją, Gražiškių punkto vachmistrą Ūsą ir policininką Ūsorių už atsi- sakymą vykdyti vokiečių įsakymą. Negalėdami išsi- sukti nuo vokiečių įsakymų vykdymo, apie 500 poli- cininkų dezertyravo.

“Apeliacinių Rūmų prokuroras V. Bulota pada- vė protestą vokiečių teismo prokurorui Henig, nuro- dydamas Vilniaus gebietskomisaro nusikalstamus veiksmus, be jokios kaltės ir proceso žudant ūkinin- kus, kaltinamus už pyliavų nustatymą. Šiaulių apy- gardos prokuroras M. Krigeris už panašias interven- cijas buvo gestapo suimtas ir padėtas kalėjiman“ (M. Mackevičius, Lietuvių Dienos Nr. 17-81).

b. Viešoji LAF rezistencija: pirmoji duoklė kacetam

Praėjo keturios, penkios savaitės nuo laikinosios vyriausybės veiklos sustabdymo. Lietuvių visuomenė- je buvo neslepiamas pasipiktinimas vokiečių civilfer- valtungu dėl bolševikinės teisinės padėties grąžinimo Lietuvoje. Jei Lietuvos turto grobimas buvo toleruo- jamas kaip neišvengiami karo padariniai, tai pasikesi- nimas į Lietuvos nepriklausomybę, o juo labiau sovie- tinės padėties grąžinimas sunaikino tarp lietuvių bet kokias simpatijas vokiečiam.

L. Aktyvistų Frontas, kuris veikė jau kaip vieša organizacija, jautėsi įpareigotas kelti balsą prieš civil- fervaltungą. Parašė memorandumą, skirtą Hitleriui, Ribentropui, feldmaršalui Keiteliui. Jį įteikė 1941 rugs. 20 per feldkomendantūrą. Memorandume buvo skundžiamasi Vokietijos centro vyriausybei, kad civil- fervaltungas paneigė Lietuvos nepriklausomybę, grą- žino sovietinę tvarką, prieš kurią kovodami lietuviai tiek gyvybių sudėję; kaltino civilfervaltungą, kad jis, perėmęs Lietuvos visas gėrybes, pačius lietuvius

104

diskriminavo, jiem nustatydamas aprūpinimo kortelės nepalyginti mažesnius racionus nei civiliniam vokie- čiam. Memorandumą pasirašė keliasdešimt kovotojų prieš bolševizmą—buv. laikinosios vyriausybės narių, aukštųjų karininkų, profesorių, tarnautojų. Memoran- dumas, kaip minėta, buvo įteiktas per feldkomendan- tūrą rugsėjo 20. Feldkomendantūra, susipažinusi su tu- riniu, norėjo memorandumą įteikėjam grąžinti. Bet tie pasirūpino, kad nebuvo, kas priima atgal, ir to- kiu būdų memorandumo turinys plačiai pagarsėjo tarp lietuvių ir tarp vokiečių.

Memorandumo artimiausias rezultatas? Jis pa- aiškėjo jau rytojaus dieną. Rugsėjo 21 generalinis ko- misaras suimdino LAF įgaliotinį L. Prapuolenį ir iš- siųsdino į Dachau koncentracijos stovyklą. Tik per min. K. Škirpos asmeninę intervenciją vyriausioje vokiečių karo vadovybėje po 7 mėnesių L. Prapuole- nis buvo paleistas iš stovyklos be teisės grįžti į Lie- tuvą. Kiti memorandumą pasirašę buvo iškviesti į vokiečių saugumą, ir SD viršininko pavaduotojas Mueller paėmė iš jų parašus, kad nesiims politikos. Represijas skubiai tęsdamas, rugsėjo 22 generalinis komisaras paskelbė, kad LAF uždarytas ir jo turtas konfiskuojamas.

Taip dingo iš viešojo gyvenimo organizacija, su- rengusi perversmą prieš sovietinę okupaciją ir mėgi- nusi tęsti legaliai ir viešai pasipriešinimą civilferval- tungo darbam, kurie buvo nukreipti ne prieš bolševi- kus, bet prieš lietuvius. Liko dar veikti viešai Nacio- nalistų Partija. Bet joje buvo taip pat aktyvių lietu- vių patriotų, kurie atvirai pasisakinėjo prieš genera- linio komisaro politiką ir apskritai prieš vokiečius. Iš dalies dėl tokių nuotaikų, iš dalies gal ir dėl to, kad partija neturėjo didelės atramos lietuvių visuo-

105

menėje, ji nebebuvo vokiečiam naudinga — tad ir ji metų pabaigoje buvo uždaryta. Jėgos, kurios reiškėsi vienoje ir antroje grupėje, nuėjo į pogrindį ir iš jo veikė naujais vardais. Legalioje pozicijoje, iš ku- rios dar galėjo vertinti atskirus civilfervaltungo su- manymus ir dėl jų daryti tiesiogiai civilferveltungo atstovam sugestiias, beliko savivaldos atstovai — tarėjai.

c. Komisariatas ir tarėjai: įtampa tarp lietuviškos ir vokiškos linijos ligi sprogimo

Generalkomisaras buvo suinteresuotas, kad tarė- jai nebūtų savarankūs žmonės ir tevykdytų komisaro valią. Tam buvo tikęs gen. P. Kubiliūnas, kuriam valią ir atsparumą buvo palaužę kalėjimų laikai — 1934 kalėjime dėl perversmo A. Voldemaro naudai, 1941 bolševikų kalėjime. Tarp tarėjų buvo ir trys buvę laikinosios vyriausybės nariai (finansų tarėjas J. Matulionis, teisingumo tarėjas M. Mackevičius, žemės ūkio tarėjas B. Vitkus). Visuomenės dalis pik- tinosi, kad žinomi ir žinomų partijų veikėjai nuėjo į generalkomisaro tarnybą. Kita visuomenės dalis aiš- kino, kad joje būdami švelnins vokiečių akciją prieš lietuvių interesus. Ar dėl tos priežasties ar dėl to, kad tarėjai jautėsi lietuviai ir turėjo ryšių su po- grindžio vadovybe, ėmė greitai reikštis ir tarėjų pa- sipriešinimas kai kuriem komisariato planam, kurie te“ siekė vokiečių interesų su aiškia skriauda lietuvių interesam ir be aiškios naudos kovai prieš bolševiz- mą. Per tą trejų metų laikotarpį vis stipriau ir aiš- kiau augo įtampa tarp generalkomisariato ir lietuvių tarėjų.

Iš generalkomisariato pusės: buvo aiškios pastan- gos degraduoti tarėjus tik į komisaro valios vykdy-

106

tojus. Iš tarėjų pusės: taip pat aiškios pastangos virs- ti kolektyvine jėga ir reikšti lietuvišką liniją.

Iš komisariato pusės: buvo stengiamasi, kad tarė- jai neturėtų formalaus ryšio tarp savęs ir nebūtų kolektyvas, kuris daugiau ar mažiau primintų vyriau- sybę ir reikštų bendrą nuomonę; nebuvo leis- ta dėl to sudaryti tarėjų kolegiją, kaip mi- nisteriai sudaro kabinetą. Iš tarėjų pusės: buvo faktiš- kai daromi bendri tarėjų posėdžiai, ir net buvo su- tarta, kad į pasikalbėjimus su generalkomisaru pir- masis tarėjas imtųsi su savim dar vieną kurį iš ta- rėjų; svarbiais klausimais mėgino pareikšti komisa- rui savo kolektyvinę valią, nuomonę memorandumais.

Iš komisariato pusės: referentai kalbėjosi su at- skirais tarėjais, ir jei tarėjas pareikšdavo skirtin- gą nuomonę, tai komisariato sekretorius užproto- koluodavo vokiečių tezę kaip bendrai sutartą ir abi- pusiškai priimtą. Tarėjas, gavęs protokolo nuorašą, galėjo stebėtis ir tylėti, energingesnis protestuoti. Bet protestas vedė į tai, kad geruoju atveju tarėjui buvo atidaromos durys išeiti. Daugiausia vokiečių spaudi- mo buvo ūkio reikalais, tad tos srities tarėjam grei- čiausiai ir teko naudotis durim (prof. V. Jurgutis, prof. B. Vitkus, agr. J. Petronis). Kita tarėjam gali- mybė formaliai atsiremti veikiančiais teisiniais nuos- tatais ir apeidinėti vokiečių potvarkius, faktiškai sa- botuoti. Tuo labiausiai naudojosi švietimo tarėjas dr. Pr. Germantas, kuriam pasisekė išlaikyti beveik išti- sai, ką mokyklų srity buvo sukūrusi laikinoji vy- riausybė, iki galų gale jis buvo išaiškintas, išgaben- tas į Stutthofą ir žuvo. Darbo tarėjas dr. J. Paukš- tys opinijoje buvo žinomas kaip mažiausiai atsparus vokiečių reikalavimam. Tačiau ir jis negalėjo visų komisariato apetitų patenkinti. Kai komisariatas

107

pareikalavo 100,000 darbininkų į Vokietiją, ir jis at- sisakė pasirašyti potvarkį, aiškindamas, kad negali kompromituotis, nes žino, jog tokio skaičiaus negalima surinkti. Tada jam davė neribotų atostogų ir pavedė vienam pirmajam tarėjui pasirašyti potvarkį.

Tokios įtampos tarp komisariato ir tarėjų asmeni- niai rezultatai — ne tik dr. Germantas, bet ir tei- singumo tarėjas M. Mackevičius, ir kontrolės tarė- jas maj. Puodžius, ir vidaus reikalų tarėjo pavaduoto- jas pulk. Narakas buvo išvežti į Stutthofą.

Tarėjai ir kiti administracijos pareigūnai galėjo rodyti pasipriešinimo, nes jautė moralinę atsparą lie- tuvių visuomenėje, kurios nuotaikas formavo gerai organizuotas ir visą kraštą apėmęs rezistencinis po- grindis.

d. Pogrindžio židiniai: pogrindžio grupės ir jų vieny- bės pastangos

L. Aktyvistų Frontą 1941.IX.22 uždarius, jame buvusios jėgos telkėsi į pogrindinės naujas organi- zacijas. Tų visų organizacijų buvo tas pats tikslas — kova dėl nepriklausomos Lietuvos, Visų buvo panaši ateities vizija: karą vokiečiai pralaimės; kada jie trauksis, lietuviai turi būti pasirengę savo kraštą per- imti, jame rimtį išlaikyti pereinamuoju momentu, ap- saugoti nuo galimos sovietinių jėgų, tegul ir karo išvargintų, invazijos. Vargiai kas manė, kad vieni lietuviai galėtų atlaikyti sovietinę karinę invaziją, ta- čiau visi čia matė būsimą sąjungininką — Vakarų valstybių jėgas, kurios neleis bolševikam veržtis į Europą. Tai buvo esminė prielaida ano meto lietu- vių vizijoje. Mažai kam tada atėjo mintis, kad šioje vizijoje ta prielaida buvo pati silpniausia ir mažiau- siai pagrįsta... Iki karo pabaigos — toliau buvo to meto lietuvių vizijoje — tenka kantriai išlaukti, tau-

108

pyti jėgas, ypačiai gyvąjį tautos potencialą, išlaiky- ti ištikimybę nepriklausomybės idėjai bei Vakarų de- mokratijai, kuri po karo tvarkys pasaulį.

Tai buvo bendras pogrindinių grupių galvoji- mas. Jei betgi pogrindžio jėgos telkėsi ne į vieną or- ganizaciją, o į kelias, tai žymia dalim dėl to, kad pogrindinis veikimas remiasi asmeniniu susigyveni- mu, išmėgintu asmeniniu pasitikėjimu, garantuojan- čiu saugumą.

Tarp pogrindyje jau 1941 susidariusių naujų or- ganizacijų didžiausio svorio turėjo Lietuvių Frontas ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Lietuvių Fron- te telkėsi daugiau katalikų jaunimas ir dalis libera- linio— ateitininkų, skautų. Laisvės kovotojuose —dau- giau tautininkų ar jiem artimo liberalinių nusiteiki- mų jaunimo. Pirmieji reiškėsi ramesne, lygesne, ra- cionalesne taktika pasisakymuose bei veiksmuose. Antrieji temperamentingesne, radikalesne, spontaniš- kesne. Pirmieji dienos klausimus spręsdami ir rea- guodami, žiūrėjo ir ištikimybės nepriklausomybės idė- jai ir žmonių taupymo. Antrieji bravūriškiau laužė kliūtis, rizikuodami žmonių aukom. Pirmieji tad iš- laikė didesnę konspiraciją ir nebuvo iššifruoti. Antrie- ji buvo iššifruoti, ir eilė jų veikėjų buvo išgabenti į Stutthofą. Pirmieji turėjo dar specialiai karinę or- ganizaciją Kęstučio vardu. Ji telkė buvusius karinin- kus, karius, juos ginklavo tam paskutiniajam karo etapui, kada turėjo būti reikalinga jau ginkluota jėga. Visuomenei politiškai informuoti ir orientuoti laisvės kovotojai leido nuo 1942 spalio mėn. pogrindinį Lais- vės Kovotoją. Lietuvių Frontas ėmė nuo 1943 sau- sio leisti pogrindinį Į Laisvę, kai 1942 gruodžio 31 bu- vo uždarytas viešasis dienraštis Į Laisvę, įsteigtas Lietuvių Aktyvistų Fronto, paskui ėjęs “Spaudos"

109

bendrovės vardu, bet redaguotas tų pačių kovotojų ir bent simboliškai palaikęs kovos dėl laisvės tradici- jas (Jo paskutinis redaktorius buvo Kazys Bauba, buv. Aktyvistų Fronto štabo narys, žuvęs kankinio mirtimi Stutthofo kacete). Atskiri LF padaliniai lei- do dar smulkiau išplitusius specialių tikslų laikraš- čius — Lietuvos Judas, kuriame buvo demaskuojami tie, kurie reiškėsi jau koliaboranto veiksmais, Pogrin- džio Kuntaplis — satyros laikraštis, Vardan Tiesos — su polemika kitai pogrindžio spaudai, daugiausia N. Lietuvai.

Šalia šių stambiųjų organizacijų, turėjusių tink- lą visoje Lietuvoje, veikė dar Vienybės Sąjūdis, lei- dęs pogrindžio Atžalyną. Jis tęsė nepriklausomos Lie- tuvos N. Romuvos žurnalo tradicijas ir buvo popu- liarus daugiausia tarp akademinio jaunimo. Be specia- laus laikraščio veikė Lietuvos Laisvės Armija — jaunųjų karininkų bei šiaip karių organizacija, pa- slanki, radikali, kovinga, kurios rezistencinis vaid- muo labiausiai išryškėjo jau karo gale, užslenkant antrajai bolševikų okupacijai.

Vis tai buvo jaunimas, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavęs rezistencijoje ar sukilime prieš bolševikų pirmą okupaciją. Vyresnioji generacija, kūrusi nepri- klausomą demokratinę Lietuvą, ilgiau paliko neorga- nizuota pogrindy. Sunku buvo jos veiklos ir laukti, nes didžioji dalis jos vadų buvo iš tautos išrauti-—la- biausiai krikščionių demokratų ir tautininkų veikėjai. Nuo sovietinės ueportacijos daugiau buvo išlikę vals- tiečių liaudininkų vadų. Jie tad ir buvo suorgani- zavę pogrindinį laikraštį “Nepriklausomą Lietuvą“ nuo 1941 rudens. Sykiu su minėtais Į Laisvę, Laisvės Kovotoju ji daugiausia ir formavo viešąją nuomonę.

Buvo likusi taip pat nesunaikinta tam tikra in-

110

telektualų grupė, kuri juokais buvo vadinama “ma- sonais". Tai grupė žmonių, kurie nebuvo linkę stoti į kovą ir veikti savo vardu. Jie buvo linkę labiau veikti per kitus, būdami kitiem įkvėpėjai, patarėjai, juriskonsultai— diriguoti ir kitų rankom vykdyti savo planus. Tas intelektualinis elementas pasidalino ro- lėm, kad tokiu būdu įtaigotų visas kitas jėgas — po- grindžio grupes, atskirus įtakingesnius asmenis, vie- šai veikiančius tarėjus ir kt. Jų įtaigojama linija buvo — griežta kova prieš vokiečius, atsargumas ar net santūrumas prieš bolševikus, visiškas pasitikėji- mas anglo-saksais, konkrečiai anglais. Šios bevardės grupės įtaigojimų pirmos aukos buvo trys nepriklau- somos Lietuvos veteranai — buvęs prezidentas K. Grinius, buvę žemės ūkio ministeriai J. Aleksa ir M. Krupavičius. Grupės žmonių surašytas ir tų trijų as- menų pasirašytas memorandumas prieš vokiečių ko- lonizacinę ir eksterminacinę politiką Lietuvoje susi- laukė panašaus rezultato kaip vienerius metus anks- čiau LAF memorandumas — 1942 gruodžio 5 M. Kru- pavičius ir J. Aleksa buvo ištremti į Vokietiją ir gyveno policijos priežiūroje, K. Grinius buvo iš- tremtas tik iš Kauno į provinciją, į Kazlų Rūdą.

Šios intelektualų grupės įtaka reiškėsi ypač, kai kilo iniciatyva visas rezistencijos jėgas sujungti ir su- daryti bendrą politinę vadovybę. Neturėdami svares- nės įtakos rezistencinėse organizacijose, jos žmonės į- taigojo atsiremti buvusiom nepriklausomos Lietuvos partijom (kurios nuo 1935 buvo uždarytos) ar pa- saulėžiūriniu pasiskirstymu. Jie aiškino: katalikai, liaudininkai, tautininkai ir socialdemokratai galėtų reprezentuoti lietuvių visuomenę. Jaunesnės generaci- jos žmonių, dalyvavusių rezistencijoje, ta mintis bu- vo sutikta kritiškai: jei vienybę organizuosim reli-

111

giniu, pasaulėžiūriniu pagrindu, tai logiška būtų, kad šalia katalikų stovėtų protestantai, izraelitai ir ateis- tai; jei vienybė reikalinga ne reprezentacijai, o ko- vai, tai turėtų vyrauti tos jėgos, kurios reiškiasi realiais darbais ir turi priemones įtakai visuomenėje plėsti.

Pirmieji manė, kad antrieji siekia praeitį paneig- ti ir turi diktatūrinių užsimojimų. Antrieji manė, kad pirmieji siekia bendrame organe rankų persvaros, diktuojančios tiem, kurie faktiškai didžiausią riziką ir neša... Tos rūšies mintys, įtarimai, aiškinimaisi gau- siais variantais kartojosi, pasikalbėjimuose nuo 1942 pradžios veik per dvejis metus (Konkrečiau žr. A. Da- mušis, Į Laisvę 1959 Nr. 18-55, St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II 340 p.). Susikūrė tuo tarpu du orga- nai: Lietuvos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komite- tas. Ir tik 1943 metų gale buvo rastas kompromisas — sujungti bendrame organe Lietuvoje veikusias par- tijas ir okupacijoje kilusias rezistencinės organizaci- jas. Taip ir kilo Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Ko- mitetas, kuriame konkrečiai buvo atstovaujamos to- kios nepriklausomos Lietuvos laikų partijos: Darbo Federacija (J. Katilius), Krikščionys demokratai (A. Tumėnas), Socialdemokratai (St. Kairys), Tautinin- kai (B. Gaidžiūnas), Valstiečiai liaudininkai (J. Au- dėnas), taip pat rezistencinės organizacijos: Lietuvių Frontas (A. Damušis), Lietuvos Laisvės Kovotojų Są- junga (J. Deksnys), Nacionalistų partija (K. Bru- nius), Vienybės Sąjūdis (B. Kazlauskas). Vyriausio- jo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmas pasisaky- mas — dekliaracija buvo paskelbta 1944 vasario 16. Jos kompromisiniuose žodžiuose jausti aiški dvasia, kuri siejasi su praeities demokratine Lietuva, su lai- kinąja vyriausybe, su kova už ateities nepriklauso-

112

mą demokartinę Lietuvą. Bet dekliaracijoje buvo žo- džių, kurie davė pagrindo aiškintis, jog komitetas lai- ko save ne tik visuomenės nusistatymo reiškėju, bet ir Lietuvos vyriausybe. Tai buvo sėkla, iš kurios ilgai- niui išaiugs ir sustiprės trintis su Lietuvos diplomati- niais atstovais. Bet okupacijos metu tai nebuvo svar- bu. Buvo svarbu, kad yra organas, kuris derina akciją prieš konkrečius okupacinės valdžios pasikesinimus, o suderintą akciją jau vykdo atskiros pogrindžio grupės per savus tinklus ir kanalus.

Kaip tie pasikesinimai augo, kaip lietuvių visuo- menė jiem rodė pasipriešinimą, aiškėja iš faktų ats- kirose gyvenimo srityse.

e. Ūkinė ekspoatacija: savitarpinė pagalba, arba juo- doji rinka

Rudasis režimas su raudonuoju sutarė užsimoji- mu — kuo daugiau apiplėšti vietos gyventojus. Ru- dojo apiplėšimo kelius rodo keli būdingesnieji fak- tai:

(1) Valiutos keitimas. — Bolševikų įvestą Lie- tuvoje rublį pakeitė markėm (RM) kursu: 10 rb. — 1 RM. Kokis tai buvo vokiečiam patogus, o lietuviam nuostolingas kursas, tuojau iliustravo pogrindinė spauda apskaitymu: “Daugelis Lietuvoje pardavinė- jamų prekių buvo vokiškos kilmės, prieš karą pirk- tos Vokietijoje. Už jas buvo sumokėta aukso valiuta, skaitant už 1 RM — 2.40 lito. Paimkime daiktą, pirk- tą prieš karą Vokietijoje už 1 RM, arba 2.40 lito. Atėjus bolševikam į Lietuvą, įvedus jų pinigų siste- mą, jis atsiėjo 2.16 rb. Vokiečiam okupavus Lietuvą ir įvedus markių valiutą (1 RM. — 10 rb.), tas pats vokiškas daiktas vokiečiui kaštavo jau ne 1 RM., bet tik 21.6 pfenigius“ (N. Lietuva 1943 Nr. 11-12).

113

(2) Bendrovės Lietuvos ūkiui eksploatuoti. — Grąžinus bolševikinę teisinę padėtį, iš naujo suvalsty- bintos įmonės, ūkiai, namai buvo perduoti specialiai sukurtom vokiečių monopolinėm bendrovėm. Land- bewirtschaftungsgesellschaft m.b.H. perėmė vadina- mus valstybinius ūkius, likusius be šeimininkų pri- klausiusius žydam, ištremtiem į Rusiją, savivaldy- bėm, religinėm bendruomenėm, koperatyvam. Jau ge- neralinis komisaras 1941.VIII.5 laikinosios vyriausy- bės nariam buvo kalbėjęs: klausimai dėl žemės nuo- savybės, dėl įmonių bus jo paties žiniai rezervuoti. O 1942.1.16 reichskomisaras Lohse išleido potvarkį, ir generalinis komisaras Rentelnas 1942.I[.2 jį pra- plėtė, perduodamas vokiečių bendrovei minėtus ūkius bei nuosavybes, nepaisydamas jų savininkų ar įpė- dinių teisių. — Ostland-Faser G.m.b.H. perėmė linų supirkimą, apdirbimą, tekstilės įvežimą ir pa- skirstymą, visą tekstilės pramonę, popierio gamybą bei paskirstymą. — Firma Zentral Handelsgesell- schaft-Ost ... turėjo perimti Lietuvos žemės ūkio pa- grindines bendroves — Maistą, Pieno Centrą, Sody- bą, Lietūkį. Teisiškai tai buvo padaryta, bet prak- tiškai civilfervaltungas nesiryžo jų likviduoti, įsitiki- nęs, kad jos gerai suorganizuotos ir jas panaikinus susmuks tiekimas karo reikalam. Tada Z.H.O. tenki- nosi, paskirdama savo patikėtinius (treuhaenderius), kurie prižiūrėtų minėtų centrinių Lietuvos ūkio or- ganizacijų veiklą. — Nekilnojamo turto bendrovė Grundstuecksgesellschaft perėmė visus nacionali- zuotus namus, sklypus miestuose, juos valdė, pardavi- nėjo, vykdė nuvalstybinimą. — Grosshandelsgesell- schaft turėjo perimti importą bei eksportą ir prekių urminį paskirstymą. — Pirmosios trys bendrovės mo- nopolio teisėm eksploatavo pagrindines Lietuvos ūkio

114

šakas ir buvo įjungtos į ketverių metų karo ūkio planą.

(3) Koperacija tik vokiečių rankose. — Kope- racija prieš karą buvo Lietuvoje labiausiai išplitusi, ir dabar jai suduotas smūgis teisiniu atžvilgiu: reichs- komisariatas išleido potvarkį, kuriuo koperatinėm bendrovėm leido kurtis tuo atveju, jei didesnė jų narių pusė yra vokiečiai.

(4) Dovanos ir pasidovanojimas. — Eilė lietu- vių įmonių, prekybos įstaigų buvo padovanotos vo- kiečiam (pvz. Kaune Guma), taip pat kai kurios mė- sos, geležies prekybos įmonės. Visa kailių ir odos prekyba Vilniuje buvo atiduota SD agentam. Valsty- biniai ūkiai buvo duoti naudotis komisariato pareigū- nam. Pogrindinė spauda tuojau demaskavo, kad Ren- telnas buvo pasidovanojęs du dvarus, jo pavaduoto- jas taip pat politinio skyriaus viršininkas po dvarą. O Panevėžio srities komisaras Neum, norėdamas savo pasidovanotą dvarą padidinti, įsakė aplinkiniam ma- žažemiam naujakuriam iš savo žemės išsikelti. Mies- tuose patinkamus namus ėmė, nepaisydami, ar na- mas buvo suvalstybintas ar ne. O generalinio komi- sariato politinio skyriaus viršininkas tokių namų sa- vininką, kuris buvo lietuvių savivaldos pareigūnas, išmetė su mažais vaikais iš namo per pusę valandos. Tai vis asmeninio pasipelnymo faktai.

(5) Kolonizacija. — Jau ne tik pasipelnymo, bet ir politiniais sumetimais nuo 1942 rugsėjo mėn. im- ta grąžinti iš Vokietijos į Lietuvą vokiečius, kurie 1941 pradžioje buvo išrepatriavę į Vokietiją. Grą- žino tik vokiečius. Lietuvių, kurie dėl bolševikų bai- mės buvo repatriavę, iš Vokietijos neišleido. Grą- žinami vokiečiai turėjo atgauti ne tik savo buvu- sius ūkius. Generalinio komisaro sprendimu, jiem tu-

115

rėjo dar tekti ūkiai lenkų, kurie priklausė aktyviam lenkų elementui, o taip pat rusų ir žydų. Teisę spręs- ti, kas yra lenkas, gavo srities komisarai. Galėjo srities komisaras lietuvius pavadinti lenkais ir į jų ūkius įkraustyti vokiečius. Tokių atsitikimų buvo Mariampolės, Vilkaviškio, Kauno, Kėdainių, Šiaulių, Biržų, Tauragės, Šakių apskrityse, kur žemė geriau- sia. O tokius iš ūkių iškeltus asmenis siuntė dau- giausia į Vilniaus kraštą, į lenkų ūkius. Galima su- prasti, kokia tai buvo ne tik žmonėm skriauda, bet ir vienos tautybės kurstymas prieš kitą. Kaip bolše- vikai kurstė vieną klasę prieš kitą, taip nacių ad- ministracija vieną tautybę prieš kitą.

Kaip ta kolonizacija buvo vykdoma, pogrindinė spauda skelbė tokį sudramatintą vaizdą: “Į numato- mus kolonizuoti ūkius atvyksta vokiečių žandarai ir ten apsigyvena. Jie prižiūri, kad ūkio savininkas ar įmoninkas iš ūkio nieko neišneštų. Po to atvežamas vokietis kolonistas. Su juo drauge atvyksta ir vokie- čių komisija. Minėtoji komisija išvaromą ūkininką ištardo ir surašo visą turtą. Išvaromam kartais lei- džiama pasiimti drabužius, baldus ir 15 kg. maisto. Visa kita turi palikti kolonistui. Kolonistai kaip 'naujakuriai ir vokiškumo pionieriai" atleidžiami nuo pyliavų ir mokesčių, gauna pilną miestų gyventojų vokiečių maisto davinį, aprūpinami sėklomis, maši- nomis ir kitomis gėrybėmis. Tam reikalui Kaune yra įsteigta "Ein- und Verkaufsgenossenschaft m. b. H! Ji yra visiškoj kolonizacijos štabo žinioje. Naujieji kolonistai taip pat aprūpinami ginklais, jie turi rink- ti žinias apie vietos gyventojus, jų nuotaikas, prie- volių išpildymą ir daryti kitus pranešinėjimus“ (N. Lietuva 1943.VI.1).

Tegul toki epizodai nebuvo masinis reiškinys.

116

Tačiau kelių įvykių užtenka gandam ir gyventojų nuotaikai.

(6) Pyliavos. — Žemės ūkis, kuriame ūkininkai buvo palikti tik valdytojais, nę savininkais, buvo apdėtas karo duoklėm. Kiek tų duoklių, pyliavų iš- reikalavo, gali iliustruoti maža statistika, sudaryta pyliavų surinkimo įstaigos. Jos duomenim, nuo 1941 birželio 22 iki 1944 sausio 1

Javų: tonos Litai Kviečiai 41,706 8,716,647.21 Rugiai 300,835 48,133,627.20 Miežiai 46,205 7,392,774.40 Avižos 116,675 16,917,805.11 Mišinys 4,099 655,903.04 Grikiai 1,915 438,418.06 Žirniai 16,162 3,846,643.58 Kiti ankštiniai 18,470 3,232,198.72 Bulvės 411,812 19,728,590.30 Šienas 85,495 5,444,562.84 Šiaudai 90,904 3,636,179.48

Mėsos vienetai tonos Litai Kiaulės 371,132 38,293 35,229,527.80 Raguočiai 351,240 98,549 40,799,288.07 Veršiai 233,561 11,759 5,444,562.84 Avys 152,550 5,305 2,864,947.86: Arkliai (mėsai) 3,533 731,403.04 Vištos 1,241,794 2,092 3,414,933.50 Žąsys 75,933 329 451,801.35- Antys 70,538 152 211,591.99 Kalakutai 75,983 290 486,291.20

117

Pienas ir kt. produktai:

Pienas kg. 569,040,060 68,284,807.20 Kiaušiniai 93,881,422 8,073,802.29 Linai 13,037,207 | 4,015,459.76 sėmenys klgr.

Linai 7,472,503 10,835,129.35 pluoštas

Vilnos kg. 916,000 2,775,480.00 Medus 65,155 153,972.00

Per tą laiką paimta už 302,459,465.09 aukso litais, įskaitant, ką vokiečiai buvo radę 1941 sandė- liuose (9,040,000 lt.). Skaičius tegali gyviau kalbėti prisiminus, kad nepriklausomos Lietuvos laikais vi- sas valstybės metinis biudžetas buvo 300-350 mil. litų. Lietuvių buvo skaičiuojama, kad per 3 okupa- cijos metus vokiečiai Lietuvos ūkiui buvo padarę nuostolių už 5,575 mil., bolševikai per vieneris metus už 2,000 mil. aukso litų.

(7) Gyventojų diskriminacija. — Rūpestingai naudodamiesi sau Lietuvos ūkiu, vokiečiai neparodė jokio rūpestingumo vietos gyventojais. Nors sandė- liuose prekių buvo tiek, kad Lietuvai būtų užtekę keleriem metam, bet ūkininkai negalėjo gauti veik jokių ūkiui reikalingų padargų ir prekių. Jie turė- jo verstis “autarkiniu" ūkiu — savo gamyba arba spekuliuoti. Dar blogiau buvo miestų gyventojam. Dėl prekių “surašymo", kurio metu turėjo dingti iš sandėlių patys vertingieji daiktai, prekyba pvz. Vil- niuje 3-4 mėnesius neveikė. Miestas su dideliu vargu tuo Metu vos gaudavo duonos. Gyventojam įvestos maisto ir kitų reikmenų kortelės buvo žymiai ma- žesnės nekaip vokiečiam. Duona buvo tik juoda. Bal- tą lietuviai tematė vitrinose su užrašu: “Nur fuer

118

die Deutsche". Tas išskyrimas “fuer die Deutsche“ ypatingai erzino. Ir su piktu džiaugsmu sklido pasa- kojimas, kaip vieną rytą Kaune rado užrašą prie karstų parduotuvės — “Nur fuer die Deutsche". Kor- telėse buvo įrašytas pienas vaikam, sviestas, mėsa, miltai, cukrus, druska, vaikam marmeladas. Praktiš- kai betgi nebuvo galima gauti to, kas kortelėse buvo sužymėta, Sviesto buvo vasaros mėnesiais. Pieno vi- sai ne. Vaikam iki trejų metų buvo skiriama pieno, bet jo negaudavo ištisom savaitėm. Daržovių jokių. Gydytojų apskaitymu, visas kortelės maistas buvo mažiau kaip 1000 kalorijų. Tai užteko žmogui vege- tuoti, bet tik ne darbui. O negaunantiem dar ir kor- telėse įrašyto davinio, susidarė jau bado racionas.

Manufaktūros ir verpalinių medžiagų gyvento- jam tedavė tik specialiais srities komisarų leidimais. Šiaip verpalinių medžiagų gyventojų reikalam bu- vo skiriami toki kontingentai, kad norint visiem gy- ventojam juos padalyti, kiekvienam būtų tekę po 6- 8 punktus. O už 8 punktus buvo galima gauti vyriš- kas kojines, moteriškos jau reikalavo 12. Kostiumui reikėjo 80 punktų. Vadinas, tik per 10 metų galėjai gauti kostiumą pagal normalius punktus!

Tai jau buvo aiški diskriminacija, palyginti su vokiečiais civiliniais asmenim.

(8) Gyventojų savisaugos priemonė — speku- liacija. — Dėl bado raciono ir aprūpinimo apskri- tai daug sykių buvo kreiptasi žodžiais ir memoran- dumais, pradedant jau nuo LAF memorandumo 1941 rugsėjo 20. Viskas buvo veltui. Tada iniciaty- vos gintis nuo bado ėmėsi patys gyventojai. Dauge- lis miesto gyventojų turėjo giminių ir pažįstamų kaime. Kaimas pradėjo šelpti miestą siuntinukais. Ypačiai, kada organizuotai imtasi šelpimo darbo; ka-

119

da kreipėsi į kaimą vyskupai aplinkraščiais ir po- grindine spauda. Prisidėjo dar spekuliantai, kurie kai- muose supirkinėjo maistą ir gabeno į miestus. Juo- kais šios rūšies spekuliantai buvo vadinami naujai- siais knygnešiais — iš analogijos su 1864-1904 me- tais, kada kontrabandininkai aprūpindavo gyvento- jus knyga. Maisto spekuliantus gaudė, baudė, bet spekuliacijos panaikinti negalėjo. Ji klestėjo, kaip dabar tebeklesti visoje Sovietų Sąjungoje, nes jos reikalavo pati žmonių egzistencija. Spekuliacija kles- tėjo beveik atvirai. Užteko nueiti į rinkas, kad spe- kuliaciniu būdu gautum, pradedant nuo baltų bul- kučių ir baigiant ištisais bekonais. Lietuviai polici- ninkai, kurie eidavo rinkos tikrinti, žiūrėdavo pro pirštus. Vokiečiai gaudydavo spekuliaciją ne tiek no- rėdamai ją panaikinti, kiek pasipelnyti. Generalinio komisaro atstovai griaudė kalbas ir straipsnius prieš spekuliaciją ir vaišinosi suspekuliuotom gėrybėm. Ne vienas iš civilfervaltungo treuhaenderių patys orga- nizavo spekuliaciją iš įmonių, kuriom jie vadovavo.

Spekuliaciniu būdu galėjo apsirūpinti ne visi. Spekuliacinės kainos buvo aukštos, o tarnautojam bei darbininkam atlyginimas buvo nustatytas gana žemas. Pvz. spekuliacinio sviesto kg. 40-70 RM, la- šinių kg 40-70, kiaušinių dešimtis 10-20, o vidutinis tarnautojas gaudavo apie 150 rm. Negalėdamas iš už- darbio šeimos išmaitinti, buvo priverstas išsiparda- vinėti. Tai procesas, kuris kartojosi ir antros bolše- vikų okupacijos metu.

(9) Ūkių ir namų denacionalizaciją. Pirmaisiais metais vokiečiai nekreipė dėmesio į gyventojų nuo- taikas. Pasitikėjo savo jėga ir tik jėga. Jau su 1943 karo laimė pasisuko labai vokiečių nenaudai. Rytuo- se eilė Sovietų miestų išsivadavo. Vakaruose lėktu-

120

vai palaužė vokiečių karo pramonę. 1943 sausio 14— 24 Casablankos konferencija paskelbė Vokietijai be- sąlyginio kapituliavimo reikalavimą. Lietuvoje eks- ploatacijos ir diskriminacijos faktai kėlė nepalanku- mą vokiečiam. Pogrindinėje spaudoje perbėgo nuo- taikas kaitinančios tokios žinios, kaip apie Kauno pareigūno vokiečio šunį, kuriam buvo išrašyta po penkis litrus pieno, kai lietuvių vaikai jo visai ne- gaudavo; apie įsakymą vietos urėdijos sėklų džio- vyklai pristatyti tam tikrus kiekius džiovintos mė- sos vokiečių medžioklinių šunų mokyklai; apie Vil- niaus miesto komisarą Hingstą, kuris savo reikalam pasiėmė 15,000 litrų spirito ir apie tiek pat degti- nės; apie Vilniaus komisariato pareigūną, kuris iš Vilniaus sandėlių spekuliaciniu būdu išpardavė kai- lių už 70,000 RM, o lietuvių pareigūną, kuris apie tai parašė raportą savo vyresnybei, įkišo į kalėjimą. To- ki faktai, tegul tai buvo atskiri faktai, gal net su- dramatinti, bet jie lietuvių akyse diskreditavo ne tik atskirus pareigūnus, bet visą civilfervaltungo sistemą.

Šitokios nuotaikos nebuvo paslaptis vokiečiam. Tad su nepasisekimais frontuose norėjo taisyti gy- ventojų nuomones apie okupacinius administratorius. Tam tikslui paskelbė ūkių ir namų denacionalizaci- ją. Tačiau žemė ir namai buvo grąžinami tik indivi- dualiai. Buvo padaryta grąžinimo demonstracijų. Ta- čiau, taip nemokšiškai, jog visi matė, kad tai tik propaganda, negudriai vykdomas farsas. Matė, kad tuo pačiu metu, kada tariamai buvo išduodami nuo- savybės popieriai, iš kitų ūkininkų bei namų savinin- kų buvo atiminėjama ir toliau. Pogrindžio spauda registravo net tokių faktų: “Ūkininkas Rimkevičius iš Bartkūnų kaimo, Krekenavos valsčiaus gavo pa-

121

kvietimą gegužės 11 d. atvykti Kaunan ir iš paties gen. komisaro p. Rentelno rankų atsiimti nuosavybės grąžinimo aktą. Nespėjo Žmogus nė pasiguosti kai- mynams ta žinia, kaip gavo naują pranešimą, kad V.9 atvažiuoja jo ūkį perimti repatriantų šeima, o jis... su 15 kg mantos turi išsikraustyti... Kas daryti? Griebti kiek galint daugiau daiktų ir prisi- glausti pas gimines ar prietelius, ar, palikus viską, važiuoti Kaunan atsiimti nuosavybės grąžinimo do- kumentus? Kaimynų patariamas išskubo Kaunan. Gegužės 11 d. pirmoje 50 "laimingųjų" partijoj pats Rentelnas Rimkevičiui įteikia nuosavybės grąžinimo

aktą. Grįžęs žiūri — ūkyje apgyvendinta ir jau šei- mininkauja vok. šeima. Jis rodo jai nuosavybės do- kumentus, o jie — apgyvendinimo ir ūkio perdavi-

mo aktą. Ir taip: lietuviui nuosavybės grąžinimo aktas, vokiečiui ūkis" (N. Lietuva 1943 Nr. 9).

Tas pats laikraštis toliau visą nuosavybės grąži- nimo aktą sutiko tokiais demaskuojančiais komenta- rais: “Šių metų (1943) gegužės mėn. 11 d., kaip paskelbta oficial. komunikate, dalyvaujant aukšč. par- tijos, valstybės ir kariuomenės atstovams, o taip pat ir savivaldos viršūnėms — gen. tarėjams, p. Rentelnas pranešė apie nepaprastą partijos ir vyriausybės at- liktą darbą, — grąžinimą 50-čiai savininkų jiems nuo- savybės teisėmis priklausančius ūkius, išduodant Ren- telno parašu vok. nuosavybės grąžinimo aktus. P. Rentelnas savo kalboje pasiteisino, kad esą dėl tech- ninių sunkumų tesuspėta tiek padaryti ir kova su bolševizmu dar nebaigta.“

“. „Paskutiniais statistikos daviniais, įskaitant ir Vilniaus sritį, Lietuvoje yra apie 409,000 ūkių. Po- nas Rentelnas, tur būt, prisimena, kad vokiečiai Lie- tuvon atėjo beveik prieš du metu ir per tuos du

122

metu grąžino tik 50 ūkių jų savininkams. Taigi per metus tik 25 ūkius. Tuo būdu visiems vok. grąžins nuosavybėn ūkius tik per (409,000:25—16,300 m.)... Mus žavi ne tiek pats darbas, kiek jo tempas" (N.L. 1943 Nr. 9).

Taip pasipriešinimas ūkinei eksplotacijai reiškėsi spekuliacija, išnaudojimo demaskavimu ir niekinama ironija.

f. Spaudos “draudimas": koliaborantų tarp lietuvių nesurado

Kultūros ir švietimo srityje vyko aštresnis pasi- priešinimas negu dėl ūkinių gėrybių. Kilusios kovos priežastis buvo išreikšta jau generalinio komisaro kalboje į laikinosios vyriausybės narius 1941.VIII. 5. “tarnybinė kalba vokiečių, lietuvių leistina". Tai kova dėl kultūrinio pirmavimo Lietuvoje. General- komisaro linija — vokiečių kalba ir nacinis galvoji- mas turi būti priimtas ne tik tarnyboje, bet ir lie- tuvių kultūriniame gyvenime. Prieš metus buvo pa- našiai: rusų kalba ir komunistinis galvojimas.

Nacių užsimojimas nebuvo taip nuosekliai vyk- domas kaip rusiškasis ir komunistinis — labiausiai dėl vykdytojų kaltės: jiem dažnai stigo ideologinio uolumo, kurį nustelbdavo arba pasinaudojimo noras arba ir galvojimas, kad "germanizuoti" — neapsi- moka. Geriau okupuotų kraštų gyventojus sunaikin- ti, išstumti, kaip tai siūlė SS organas “Das schwar- ze Korps“ audrą sukėlusiame straipsny “Germani- sieren?" (1942.VIII.20).

Kiek ši kova dėl kultūros reiškėsi spaudos srity- je, iliustruoja laikraščių ir knygų leidimo faktai.

(1) Laikraščiai. — Po bolševikmečio pirmas dienraštis išėjo 1941.VI.25, vardu “Į Laisvę“, leidžia-

123

mas Lietuvių Aktyvistų Fronto. Laikinosios vyriau- sybės veikimą sustabdžius ir LAF uždarius bei turtą konfiskavus, dienraštis nebuvo konfiskuotas, nes jis buvo suspėjęs sudaryti naują sau leidėją — “Spau- dos" bendrovę. Laikraštis ėjo toliau kaip patriotinės minties reiškėjas. Propagandinės medžiagos dėjo tiek, kiek jos atsiųsdavo DNB (Deutsche Nachrich- ten Buero). Vokiečiai negalėjo būti patenkinti, kad dienraštis pats nerodė iniciatyvos imtis vokiškos pro- pagandos. Jam ėmė kliudyti, neduodami pakankamai popierio, o po pusantrų metų, 1942 gruodžio 31, visai uždarė, pasinaudodami skundais, kad tai slaptas LAF laikraštis, o gal dar labiau, kad iš to laikraščio gali turėti pelno komisariato tam tikri pareigūnai. Jie davė leidimą privačiam asmeniui (Daunorui), kuris laikraštį pavadino “Ateitim" ir sutiko dalytis pelnu su atitinkamais pareigūnais. Vilniuje dienraštis “Naujoji Lietuva" iš karto buvo perimtas į vokie- čių rankas. Provincijoje vokiečių įtaka spaudai buvo silpnesnė. Sričių komisarai mažiau tuo rūpinosi. Pro juos lengviau galėjo praeiti lietuviškos minties straipsniai keturiuose provincijos savaitinukuose. Ta- čiau ir Čia tos linijos dar buvo tiek, kad pvz. Šiau- liuose neleido laikraščiui vadintis “Tėvyne" ir parei- kalavo vardą keisti į “Tėviškę"'. Įžiūrėjo, kad pirma- sis vardas gali turėti politinių valstybinių niuansų, o antrasis jau grynai regioninis, taigi nepavojingas ir leistinas.

Lietuvių politiniai siekimai tegalėjo reikštis jau tik per pogrindinę spaudą.

Profesinių savaitinių laikraščių buvo leisti 3: “Ūkininko Patarėjas", “Sodyba" ir “Karys". Žurna- lų kultūros reikalam nebuvo leista. Argumentas: ka- ro laikas, trūksta popierio, nors Lietuvos popierio

124

fabriko gaminamas popieris buvo gabenamas ir į Gudiją. Tik 1943 pabaigoje buvo leistas kultūrinis žurnalas, vardu “Kūryba". Bet iš karto buvo pa- kirstas tuo žurnalu pasitikėjimas, kai komisariatas pats jam paskyrė redaktorių.

1944 metų pradžioje, kai nepasisekimai vis la- biau reiškėsi frontuose, pats komisariatas susirūpi- no pedagoginiu žurnalu. Tokiam žurnalui ieškojo re- daktoriaus. Bet komisariatui sunku buvo atsižadėti linijos — švietimo skyriaus vedėjas (Linz) iš pra- džių siūlė žurnalą leisti vokiečių kalba, paskui sutiko, kad būtų leidžiamas lietuviškai, bet kad vienas sky- rius būtų vokiečių kalba, pagaliau sutiko apsieiti ir be vokiško skyriaus, bet medžiagą ir jos lini- ją parūpinsiąs pats komisariatas. Tokiam žurnalui re- daktoriaus tarp lietuvių nesusirado, ir žurnalas nepasirodė.

(2) Knygos. — Dailioji ir mokslinė knyga gulėjo cenzūroje po dvejis metus, nesulaukdama nei taip nei ne atsakymo. Pasirodė tik kelios smulkios knygelės. Žymesnis indėlis tebuvo B. Brazdžionio rinktinė ir pora mokslinių veikalų. Bet lietuvių li- teratūros klasikai buvo vengiami. Būdingas Mairo- nio “Pavasario Balsų“ likimas. Tas veikalas buvo užkliuvęs bolševikų laikais už kompartijos cenzūros, kuri mažne pusę jo išbraukė. Vokiečių cenzūra taip pat neleido. Tik slaptai buvo išspausdinta 3,000 egz. ir slaptai išplatinta. Kai atsigaivino privatinė leidyk- la Sakalas, ji gavo leidimą Pavasario Balsam už kyšį — po 1 RM už egz. Bet vos spėjo Maironio poezijos išeiti, 10,000, netrukus prasidėjo antra sovietų inva- zija. Būdinga smulkmena: leidyklos treuhaenderis buvo užsidegęs išversti ir išleisti lietuviškai Vokieti- joje išleistą A. Mikonio romaną vardu "Bala", ku-

125

riame vaizduojama nepriklausoma Lietuva iš nei- giamosios pusės ir sudaromas įspūdis, kad Lietuva nebuvo priaugusi nepriklausomybei. Tik leidyklos direktoriaus lietuvio apsukrumo dėka buvo to iš- vengta: jis pristatė treuhaenderiui lietuvių specialis- tų recenziją, kurioje veikalas buvo sukritikuotas li- teratūriniųu atžvilgiu. Treuhaenderis buvo įtikintas, kad literatūrinės menkystės vertimas į lietuvių kal- bą kenktų leidyklos vadovybės prestižui.

Sustojo ir mokyklinių vadovėlių gamyba. Sovie- tiniai buvo išimti iš apyvartos. Naujiem nebuvo su- laukiami leidimai, kol pvz. skaitymų knygai nepa- rinkta medžiagos, tinkamos “naujajai Europai“.

g. Švietimo pozicijose: teise ir apsukrumų buvo gi- namas jaunimas

Administracija siekė mokyklas panaudoti vokiš- kai nacionalsocialistinei dvasiai skiepyti arba, jei jos tam netarnauja, švietimą iš viso susiaurinti, lik- viduoti, o jaunimą perimti į savo rankas kitom prie- monėm. Lietuvių tikslai buvo kiti, ir dėl to kova dėl jaunimo mokyklose, dėl mokyklos dvasios buvo at- kakli ir dramatiškai aštrėjo. Jos eigoje žymėtini fak- tai:

(1) Vokiečių kalbos forsavimas. — Kaip rusų okupacija mėgino įvesti rusų kalbą pradžios mokyk- lose lygiom teisėm su lietuvių kalba, taip ir vokiečių okupacinė administracija siekė, kad vokiečių kalba būtų mokoma nuo pat pradžios mokyklos pirmos kla- sės. Švietimo vadybai pedagoginiais ir technikiniais argumentais pavyko nustumti ją į penktą klasę.

(2) Mokytojų seminarijų uždarymas. Po bolše- vikmečio okupacijos, po deportacijų bangos, moky- tojų trūko. Laikinoji vyriausybė buvo suspėjusi mo- kytojų seminarijų skaičių padidinti iki aštuonių ša-

126

lia pedagoginio instituto. Vokiečiai šį skaičių įsakė pusiau sumažinti. Veltui švietimo vadyba įrodinėjo, kad esamom sąlygom mokytojų reikiamam skaičiui parengti reiktų 12 seminarijų.. Negalėdama palenkti civilfervaltungo racionaliniais argumentais, švieti- mo vadyba ėmėsi gudravimo ir mažos klastos. Bū- tent, ji suorganizavo keturių seminarijų keturias “fi- lijas". Oficialiai buvo viena seminarija, bet ji buvo padalyta dviejose vietovėse. Komisariatas šią klastą pastebėjo gerokai pavėluotai.

(3) Pasikesinimas į gimnazijų jaunimą. — Nu- statydami vidurinėm mokyklom mokytojų etatus, ci- vilfervaltungo pareigūnai nubraukė paralelines kla- ses. Rezultatas turėjo būti-—-mokinių skaičiaus suma- žėjimas, nes nebus klasėse vietų. Švietimo vadyba išaiškino, kad yra apriboti tik etatai, vadinas, neduo- dama paralelinių klasių mokytojam algų. Išsigelbėji- mas — tėvų komitetai organizavo lėšas mokytojam, ir parelelinės klasės veikė. Pats švietimo tarėjas tam reikalui surado dar iš kitur, neoficialių lėšų, kitaip vieniem tėvų komitetam būtų buvus sunkiau pakeliama našta.

Jaunimui patraukti į nacionalsocializmą dar 1941 mėgino organizuoti “hitlerjugendą" tarp lietu- vių. Nesurado patikimo organizatoriaus, patikimo lie- tuvių jaunimui autoriteto tarp lietuvių. Nesuradus taip ir išliko lietuvių jaunimas nepakliuvęs į hitleri- nio jaunimo tinklą. Tik 1943 pabaigoje, neradę pa- tikimo lietuviam, paskyrė patikimą vokiečiam — Taunį.

Jaunimui išimti iš lietuvių “intelektualų? įtakos ir įjungti į nacionalsocialistinio jaunimo praktiką buvo panaudota vadinamų transporto talkininkų tar- nyba ir ypačiai darbo tarnyba (arbeitsdienstas).

127

Tiek vienus, tiek kitus verbavo savanoriškai, duo- dami jiem lengvatų moksle, pvz. atleisdami nuo eg- zaminų. “Tegul tie ponai tuščiom sienom skaitys", kal- bėjo civilfervaltungo pareigūnas lietuvių profesorių adresu, tardamas, kad jaunimui nuėjus į arbeits- dienstą ar talkininkus, nebus kandidatų ir į univer- sitetus. Betgi susigundė labai mažas skaičius. Tad 1943 arbeitsdienstas padarytas privalomas vyres- niem kaip 15 metų — formaliai uždrausta gimnazi- joje laikyti vyresnius kaip 15 metų, jei jie nėra atli- kę arbeitsdiensto. Buvo surastas būdas šiam drau- dimui apeiti. Didžioji mokinių dalis, kuriuos tas po- tvarkis lietė, buvo patarti iš gimnazijos pasitraukti ir pasirengti baigiamiesiem egzaminam privačiai. Metų gale gimnazijų vadovybės leido jiem laikyti egzaminus eksternais (o tai nebuvo formaliai už- drausta!), ir jie gaudavo atestatus kaip ir visi kiti. Tai negalėjo būti paslėpta nuo generalkomisariato, bet tai buvo daroma veikiančio legalumo ribose, ir komisariatas tylėjo, rengdamas kerštą kitokiu būdu.

(4) Pasikesinimas į akademinį jaunimą. — Kad jaunimas nuo arbeitsdiensto neišsisuktų, 1942 rug- piūčio mėn. pareikalavo iš švietimo tarėjo dr. Ger- manto išleisti potvarkį, pagal kurį tam tikro amžiaus jaunimas, norėdamas studijuoti, pirma turi atlikti darbo tarnybos prievolę. Tarėjas atsisakė. Jo moty- vas — teisinis: pagal universiteto statutą pats uni- versitetas nustato, kam jis leidžia studijuoti ir ką pašalina iš universiteto; jis, tarėjas, neturi teisės kiš- tis į universiteto vidaus reikalus. Tada Kauno uni- versiteto senatas (rektorius, prorektorius, sekreto- rius ir dekanai), o taip pat Vilniaus prorektorius bu- vo pakviesti į SD (saugumą). Pareikalavo, kad jie į- pareigotų tam tikro amžiaus studentus atlikti arbeits-

128

dienstą. Senatas atsakė, kad universitetas veikia pa- gal statutą, patvirtintą įstatymo keliu, o statute nė- ra numatyta reikalauti arbeitsdiensto iš studijuojan- čių aukštosiose mokyklose. Nuo SD reikalaujamo į- sipareigojimo senatas griežtai atsisakė. Pasikalbėji- mas saugume baigėsi tuo, kad senatas buvo apšauk- tas sabotuotojais ir nugabentas į sunkiųjų darbų ka- lėjimą. Po trijų dienų paleido. Daugumas suimtųjų senato narių atsistatydino. Jų vietoj buvo išrinkti ki- ti, bet ir jie ėjo ta pačia kryptim.

Generalinis komisariatas griebėsi kitos priemo- nės. Jis išreikalavo iš darbo tarėjo dr. J. Paukščio išleisti potvarkį, pagal kurį visi abiturientai 21-24 metų amžiaus, norėdami studijuoti universitete, tu- ri atlikti darbo prievolę ar atitinkamą viešąją tar- nybą. Šitas potvarkis turėjo užtvenkti jaunimą nuo universiteto ir pasukti į arbeistdienstą. Antroji pusė, lietuviškoji, kuriai rūpėjo jaunimą apsaugoti, ir čia surado išeitį. Netgi dvi. Viena, universiteto statute buvo paragrafas, kuris leido universiteto vadovybei gabius jaunuolius priiminėti į universitetą — ne tik- raisiais studentais, o vadinamais hospitantais, baigu- sius tik 6-7 klases. Tad abiturientai pristatinėjo uni- versitetui 6 klasių baigimo pažymėjimus, ir jie buvo leidžiami klausyti paskaitų kaip hospitantai. Antra, universitetas galėjo priiminėti studentais tarnaujan- čius, pasak potvarkio, einančius viešąją tarnybą. Studentai stodavo tarnauti kur nors valsčiaus rašti- nėje, pristatinėjo iš ten pažymėjimus apie savo tar- nybą, ir universitetas formaliai galėjo juos priimti, Komisariatas nustebo, kad universitetai veikia kaip veikę. Tik tada puolėsi daryti revizijos. Universitetų vadovybių būta tiek apdairių, kad visiem savo veiks- mam jos turėjo formalius pateisinamuosius dokumen-

129

tus. Ir šios revizijos metu komisariatas negalėjo for- maliai prikibti nė prie vieno studento... Bet pyk- čio ir keršto saikas komisariate vis labiau pildėsi prieš universitetus ...

(5) Ir profesūrą mėgino pasukti komisariatas provokiška linkme. — Iš pat pradžių, kada buvo kalbama apie leidimą universitetam veikti, komisa- riatas siūlė, kad paskaitos būtų skaitomos vokiškai. Paaiškėjus, kad profesūrai tatai techniškai neįmano- ma, siūlė, kad bent santraukos būtų padaromos vo- kiškai ar bent kad paskaitas vokiškai skaitytų tie, kurie vokiškai pakankamai moka. Universitetas at- sikalbinėjo nuo visų tų siūlymų, ir visos paskaitos ėjo gimtąja kalba.

(6) Keršto smūgis. — Sunku buvo laukti, kad auganti įtampa tarp komisariato ir lietuvių švieti- mo įstaigų baigtųsi atoslūgiu. Reikėjo jau tik kibirkš- ties generalkomisariato rūstybei susprogdinti. Ta kibirkštis buvo dar vienas civilfervaltungo mėgini- mas paimti lietuvius savo valion — SS legiono orga- nizavimas, kuris baigėsi didžiausiu fiasko komisaria- tui; kuris parodė nepaprastą lietuvių pasipriešini- mo atkaklumą, rezistencijos drausmingumą, bet ku- ris pareikalavo nepaprastai didelių aukų. Tarp jų buvo ir aukštosios mokyklos.

Aukštosios mokyklos, laikinosios vyriausybės per- tvarkytos ir 1941 atgaivinusios darbą, veikė iki 1943 kovo 16. Per tą laiką jos baigė ruošti ir išleido eilę specialistų, bet dar svarbiau — jos sutelkė jau- nimą, sugestionavo jį tautine linkme, apsaugoda- mos nuo pavojingų svetimos ideologijos eksperi- mentų. Jos buvo jau svarbią tautinio auklėjimo ir mokymo misiją atlikusios šiam pereinamajam laiko- tarpiui, kai jom krito mirštamas smūgis iš general-

130

komisaro rankų — 1943 kovo 16 veikimas aukštųjų mokyklų, kaip vokiečių politikos nepasisekimų Lietu- voje kaltininko, buvo sustabdytas paprasčiausiu vo- kiečių žandarmerijos plakatu “Geschlossen" ir patal- pų okupavimu, neleidžiant pasiimti net privačių daik- tų.

Sykiu buvo uždaryta ir Lietuvos mokslų akade- mija, o į jos skyrių, tautosakos institutą, atvykęs vo- kietis pareikalavo liaudies kūrybos fonografinių plokštelių, kurias institutas buvo suorganizavęs di- deliu vargu ir lėšom ir kuriom institutas galėjo di- džiuotis, nes fonografiškai įrašytų tautosakos faktų turėjo berods ar ne daugiau kaip Latvija, Estija ir Suomija drauge. Jo vedėją (dr. J. Balį), kuris neno- rėjo įstaigos turto vokiečiui atiduoti, pastarasis su- mušė ir jėga pasiėmė, ko buvo atėjęs.

Netrukus po aukštųjų mokyklų uždarymo atvy- ko į Kauną švietimo reikalų įgaliotinis prie reichs- komisaro Rygoje prof. Stegmann ir, sukvietęs profe- sorius atskirais fakultetais, paaiškino: universitetai buvę neramumo židiniai; studentų vadovavimas iš- slydęs profesūrai iš rankų, ir jiem ėmę vadovauti žmonės iš šalies; dėl to akademinis mokymas sustab- domas, o profesoriam pavedamas tik mokslinio tyri- mo darbas. Iš dalies profesoriai pasirinko, iš dalies jiem buvo paskirtos temos jų būsimiem darbam.

Rūstybė palietė ir pačią švietimo vadybą: kai švietimo tarėjas dr. Pr. Germantas buvo suimtas ir išgabentas į Stutthofo kacetą drauge su kitais, nau- jo tarėjo neskyrė. Paskyrė tik įgaliotinį vokietį, vie- nos Berlyno gimnazijos direktorių. Tik jis, kaip pe- dagogas, suprato lietuvius ir grynai pedagoginiais sumetimais dažnai atsistodavo švietimo vadybos pu- sėje. Tai negalėjo patikti generaliniam komisaria-

131

tui, kuriame švietimo skyriui vadovavo tada, rodos, Lenz, liaudies mokytojas, bet akiplėšiškas partijos žmogus. Įgaliotinio dienos taip pat buvo jau suskai- tytos, bet jo atleisti nebesuspėjo...

Uždarytąsias aukštąsias mokyklas vis žadėjo ati- daryti. Kai kurios, remdamosios tais pažadais, pra- dėjo savo atsakomybe veikti — žemės ūkio akade- mija, veterinarijos akademija. O kadangi pastara- jai buvo reikalingi kai kurie medicinos kursai, tai neviešai ir atsargiai darbą pradėjo ir medicinos fa- kultetas. Minėtom aukštosiom mokyklom buvo žada- ma ir formaliai leisti veikti, nors pažadai liko pa- žadais. Tik apie humanistinius fakultetus (geistes- wissenschaitliche Fakultaeten) nesileido nė į kal- bas. Jie buvo laikomi ir nesvarbūs karui ir daugiau- sia kalti, kad neperauklėjo jaunimo,

Tokioj padėty aukštosios mokyklos išbuvo iki rudosios okupacijos galo.

Išvada: šioj atkaklioj kovoj lietuvių jaunimas buvo išgelbėtas, už tai kerštas teko pakelti dau- giausia to jaunimo mokytojam — profesoriam, gimnazijų direktoriam. Vienu sakiniu nuslysdamas nuo faktų į refleksiją, galėtum sustoti prie klausi- mo: kažin ar tam jaunimui atėjo mintis, kad jų išgelbėjimas buvo apmokėtas jų mokytojų laisve ir daugelio gyvybe?

h. Gyventojų eksterminacija: abiejų eksterminacijų tikslai tie patys, skyrėsi metodai.

Nacionalsocializmas kaip ir komunizmas iš da- lies yra tam tikra religija, kurioje nėra vietos krikš- čioniškosios religijos tiesai, kad visi žmonės savo pri- gimtimi yra lygūs. Nacionalsocializmas ir komuniz- mas išpažįsta išrinktuosius Žmones ir atmestuosius.

132

Komunizmo matas žmonių atrankai — socialinė klasė: išrinktoji yra proletariato klasė, ir atmestinos visos kitos, kaip negalinčios turėti vietos komunisti- nėje visuomenėje, kenksmingos komunizmui įsigalėti ir dėl to sunaikintinos, pirma išnaudojus jų nemo-

kamą darbo jėgą — miškų kirtime, anglies, gele- žies kasyklose ir kt. Nacionalsocializmo matas žmo- nių atrankai — rasė: geriausia germanų, menkiausia

semitų. Pirmoji skirta pasaulio progresui, antroji tam progresui kliudo ir dėl to sunaikintiną, nebūtinai net sunaudojant ir jos darbo jėgą.

Paprastai kalbama apie žydų rasės ekstermina- ciją. Žydų daugiausia buvo sunaikinta ir Lietuvoje. Žydų šaltiniai mini ir tikslų sunaikintų Lietuvos žy- dų skaičių — 71,105 (The Case Against Adolf Eich- mann, Edited and with Commentary by Henry A. Zeiger, Published by The New American Library, p 67). Bet Lietuvoje buvo taip pat naikinami čigo- nai, lenkai ir lietuviai — ne tokiu masiniu būdu kaip žydai, tačiau naikinami taip pat be jokios kaltės kaip diskriminacijos ar represijų aukos.

Pasekti gyventojų eksterminacijos metodus, pa- sipriešinimo pastangas, iš kurių kilo įtempta kova, ir yra toliau šios apžvalgos uždavinys.

(1) Gyventojų naikinimo taktika. — Skyrėsi nacinė eksterminacija ir komunistinė savo taktika. Sovietų NKVD suiminėjo, žudė, kalino, deportavo, individualiai ir masiškai, pati ir savo vardu, be jo- kios priedangos. Tik politinius veiksmus sovietinis režimas stengėsi pridengti svetimu, vietos gyvento- jų vardu; pvz. sovietizacija, inkorporacija turėjo rodytis vykdoma tariamai laisva Lietuvos liaudies valia. Naciniai okupantai darė priešingai: atvirai da- rė politinius veiksmus, pvz. tiesiog Hitlerio vardu

133

nuslopino nepriklausomybės ženklus ir siekimus. Ta- čiau gyventojų eksterminaciją stengėsi pridengti sve- timu vardu — vietos gyventojų.

Nacinę eksterminacijos taktiką pastebėjo ir žydų tyrinėtojai. Henry A. Zeiger rašė: “Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos kraštų gyventojai smarkiai yra nu- kentėję nuo bolševikinės valdžios ir žydų, kada bu- vo įjungti į USSR, reikėjo laukti, kad išsilaisvinę iš svetimos valdžios, jie (t.y. patys gyventojai) lik- viduos priešus, likusius po raudonosios armijos pasi- traukimo. Saugumo policijos uždavinys buvo sukurs- tyti šiuos apsivalymo sąjūdžius ir nukreipti juos tinkama vaga, kad apsivalymo operacijos būtų atlik- tos kiek galint greičiau. Buvo nemažiau svarbu, at- sižvelgiant į ateitį, sudaryti nepajudinamą ir tiki- mą faktą, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi žiauriausių priemonių prieš bolševikus ir žydus ir, kad vokiečių valdžios direktyvų nebūtų galima su- sekti" (Op. cit. 66 p.). Ir žydų istorikas dr. Philip Friedman, Columbijos universiteto žydų istorijos lek- torius, savo knygoje “Their Brothers“ Keepers" (New York, 1957) cituoja SS brigados generolo F. Stahleckerio, veikusio Lietuvoje pirmom karo die- nom, raštą Himmleriui, rašytą 1941.X.15: “Vykdyda- ma mūsų nurodymus, slaptoji policija pradėjo akci- ją prieš žydus. Tačiau mes nurodėme slaptajai poli- cijai nesiimti iš karto per griežtų priemonių, kad nesukeltų per didelio nepasitenkinimo ne tik vieti- nių gyventojų, bet ir vokiečių sluoksniuose. Mūsų tikslas parodyti pasauliui, kad vietiniai gyventojai

riai 1962.VIII.30).

Lietuviškas liudijimas tuo klausimu būtų ne ki- toks, tad ir nereikalingas. Sustoti verta labiau prie

134

klausimo, kaip šią taktiką sekėsi vartoti vokiečių saugumui Lietuvoje.

(2) Žydų naikinimas: ghetto ir lietuviai —

Henry A. Zeiger atsiliepė: “Mūsų nustebimui, nebuvo lengva išsyk pastūmėti į platesnius žydų po- gromus" (0.c.), o Friedmanas vėl citavo Stahlecke- rio žodžius: “Nėra taip lengva suorganizucti iš vietos gyventojų tinkamą prieš žydus akciją".

Minėti autoriai abudu pastebėjo, kad žydų po- gromai turėjo būti suorganizuoti ir įvykdyti pir- mom karo dienom, pareinamuoju momentu, kol krašte eina suirutė. Abudu taip pat mini, kad pir- masis, kuris Lietuvoje pasidavė Stahleckerio su- kurstomas, buvo žurnalistas Klimaitis su savo par- tizanų būriu. Friedmanas tvirtina jį turėjus 300 par- tizanų. Jiem ir priskiriama pogromų pradžia. “Pir- mo pogromo metu, birželio 25-26 naktį lietuviai partizanai likvidavo per 1,500 žydų, padegė keletą sinagogų ar jas sunaikino kitais būdais ir sudegino žydų gyvename rajone apie 60 namų. Kitom naktim apie 2,300 žydų buvo likviduoti. Kitose Lietuvos da- lyse akcija ėjo Kauno pavyzdžių, tik mažesniu mas- tu ir užgriebė dar ir pasilikusius komunistus. Šios apsivalymo akcijos vyko sklandžiai, nes kariuome- nės vyresnybė, kuri buvo apie tai painformuota, parodė pritarimo šiai procedūrai" (H.A. Zeiger, ib.).

Kas čia žydų autoriaus kalbama apie karinės vy- resnybės nusistatymą, lietuviškas liudijimas galėtų tik konkrečiau patvirtinti (žr. St. Raštikio atsilankymą pas gen. von. Rocgues, kuriam buvo pareikštas lie- tuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimas dėl žydų persekiojimo ir naikinimo. Kovose dėl Lie- tuvos II. 306 p.). Lietuviško liudijimo šiuo tarpų čia nėra po ranka, kuriuo galima būtų patikrinti auto-

135

riaus minimus faktus apie sudegintas sinagogas ir na- mus, o taip pat jo nurodomą bendrą pogromuose žu- vusių žydų skaičių: Kaune viso 3,800 (iš bendro žydų gyventojų skaičiaus 30,000 tarp 150,000 visų miesto gyventojų), mažesniuose provincijose miestuose 1,200 viso 5,000.

Tačiau lietuvių liudijimai gali konkrečiau patvir- tinti, kokio dviveidiško žaidimo ėmėsi gen. Stahlec- keris, steigdindamas Kaune ghetto. Iš vienos pusės Henry A. Zeiger informuoja: “Kaune po pirmos ope- racijos žydų komitetas buvo iškviestas (pas gen. Stah- leckerį. Aut.) ir painformuotas, kad vokiečių valdžia nemato jokio pagrindo kištis į kivirčus tarp lietuvių ir žydų. Vienintelė tad normaliai padėčiai sudaryti išeitis — sudaryti žydų ghetto. Į žydų komiteto atsi- kalbinėjimus buvo pareikšta, kad nėra kitos galimy- bės tolimesniem pogromam išvengti. Į tai žydai iš karto pareiškė esą pasiryžę viską padaryti, kad iškel- dintų savo rasės brolius į priemiestį Viliampolę“ (ib.).

Iš antros pusės lietuviškas liudijimas rodo, kad, prieš iškviesdamas žydų atstovus, Stahleckeris jau bu- vo įsakęs Kauno komendantui iškraustyti žydus iš Kauno per 5-6 valandas. Patiriame iš to pat šaltinio, kad po Stahleckerio žydų atstovai atsilankė pas ko- mendantą ir perdavė Stahleckerio pareiškimus. Taip iškilo aikštėn tuoj pat apgaulingas Stahleckerio žai- dimas, kurio tikslas buvo žydų akyse atsakomybę su- versti lietuviam.

Komendantui pasisekė vokiečiam išaiškinti, kad per tokį trumpą laiką techniškai negalima iškeldinti; kad žydų klausimas reikalingas ilgesnio laiko; kad jis turįs atsiklausti dar ir savo vyriausybės. Gal Stah- leckeriui patiko idėja vyriausybę įtraukti į atsako- mybę už žydų gabenimą į gheito, gal ir kitoki moty-

136

vai lėmė, bet buvo laimėta laiko. Komendanto prista- tytas vyriausybei ghetto projektas buvo svarstomas, atidedamas. Užtruko tai iki liepos pabaigos, iki civil- fervaltungo įsteigimo. Stahleckeris buvo iškeltas į Es- tiją (po kelių mėnesių žuvo); kiti vokiečiai iš naujo ėmė spausti žydų ghetto klausimą, ypačiai Kauno miesto komisaras Crameris, kuris pirmasis įsakė žy- dam prisisegti žvaigždes ir nevaikščioti šaligatviais. Nesulaukdami iš vyriausybės ghetto potvarkio (ku- ris taip ir nebuvo priimtas), vokiečiai perėmė paga- liau atvirai žydų klausimą jau į savo rankas ir — visus žydus suvarė į ghetto.

Kur ghetto buvo, žydai ilgiausiai išsilaikė —Kau- ne, Vilniuje, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje. Ilgai- niui ir iš ghetto, kurie paskiau buvo pavadinti “lage- riais", ėmė žydus ir gabeno žudyti. Žudymo veiks- mam buvo organizuoti specialūs lietuvių savanorių daliniai, vadovaujami vokiečių. Henry A. Zeiger pa- stebėjo, kad verbuojant lietuvius ar latvius į tokius dalinius buvo renkami vyrai, kurių giminės buvo ru- sų nužudyti ar deportuoti (pats Klimaitis buvo išėjęs iš bolševikų kalėjimo). Tačiau buvo atsitikimų, kad naikinimo veiksmam buvo paimta viešoji policija ar batalionai, kurie buvo skirti pagelbinei kariuomenės tarnybai, o ne eksterminacijai. Dėl to kai kur po to- kios egzekucijos policininkai padavė raportus pasi- traukti iš tarnybos (Marijampolė); kai kur bataliono kariai atsisakė šaudyti ir buvo patys sušaudyti (Vil- nius); kai kur SD pareigūnai šaudydami buvo apsi- taisę lietuvių karių uniformom (Šakiai); kai kur, siekdami nukreipti akis nuo vokiečių lietuviškom mi- linėm aprengtus karius filmavo egzekucijos metu; bu- vę net atsitikimų, kad duobėse pakasė ir butelius su šaudžiusių vyrų lietuviškom pavardėm.

137

Dar ir 1943 pabaigoje vokiečiai mėgino sudari- nėti įspūdį, kad žudymo akciją vykdo lietuviai, kaip tai nurodė to meto pogrindinė spauda: “Vokiečių oku- pacinė valdžia Lietuvoje masiškai naikina žydus, bet jos agentai skleidžia žinias, kad žydus šaudo ne vo- kiečiai, bet lietuviai" (N. Lietuva 1943.X.15). Pogrin- dinėje spaudoje randame ir vaizdą, kaip ekstermina- cija buvo vykdoma Vilniaus ghetto žydam: “Rudoji ekspedicija beveik likvidavo Vilniaus getą. Visas ra- jonas buvo apsuptas latvių ir estų. Viduje patys vo- kiečiai gaudė pradžioje darbui tinkamus vyrus, vėliau moteris su seniais. Žydai patys iš namų nėjo — kiek- vienas buvo išvaromas skyrium. Kurie slapstėsi kana- lizacijos vamzdžiuose, prigirdyti paleistame vandeny- je. Iš viso Daugpilio kryptimi per 3 dienas išvežta apie 10,000 žydų. Vokiečiai sako, kad į Estiją dar- bams. Iš buvusių Vilniaus gete apie 14,000 žydų liko tik kokie 2,000. Užbarikaduoti namai buvo susprog- dinti drauge su juose buvusiais žydais“ (Į Laisvę 1943 Nr. 9).

1944 metų pavasarį, jausdami ateitį, vokiečiai į- sakė žydų masinius kapus atvarytiem žydam atkasi- nėti, pilstyti žibalu ir deginti, kad pradingtų nusikal!- timo pėdsakai. Gal vokiečius gąsdino surasti sovieti- nio nusikaltimo pėdsakai — masiniai Katyno kapai. Vokiečiai tad norėjo žibalu ir ugnimi sunaikinti sa- vuosius pėdsakus. Paskui naikino ir pačius degintojus, kad dingtų paskutiniai liudininkai. Traukdamiesi nuo raudonosios armijos 1944 vokiečiai sudegino ir Kauno ghetto. Išsigelbėjo tik keletas tūkstančių, kurie auksu brangenybėm papirko savo naikintojus ir buvo atga- benti gyvi į Dachau kacetą, iš kurio dalis išsivadavo jau karo pabaigoje.

(3) Žydų gelbėjimas ir lietuviai. — Zeigeris su

138

nustebimu sutiko faktą, kad gen. Stahleckeris neleng- vai surado talkininkų tarp lietuvių žydų eksterminaci- jai. Pažįstantiem lietuvių tradicijas tai nebuvo nuo- stabu. Praeity lietuviai ir žydai lojaliai sugyveno, ir toki pogromai kaip Lenkijoje ar kitur Lietuvoje ne- buvo pažįstami. Jei literatūra yra gyvenimo atspin- dys, tai literatūriniai žydų tipai, absoliutinė dauguma, yra pozityvūs, simpatingi. Staigmena buvo lietuviam, kada tarp žydų komunistinis režimas buvo susira- dęs daug talkininkų, dalyvavusių lietuvių gyventojų eksterminacijoje. Galima būtų apytikriai teigti, kad tai buvo daugiau žydų jaunimas, nutolęs nuo savo tėvų tradicijų. Bolševikmečio žydų veikla sukėlė lie- tuvių resentimentą žydam. Tačiau lietuvio prigimtis jautri žmoniškajam sentimentui. Naikinamiem ir skriaudžiamiem žydam tuojau pajuto žmonišką užuo- jautą. Kaip atsirado atskirų savanorių, kurie nuėjo į batalionus, vokiečių naudotus gyventojų ekstermi- nacijai ar žydų ghetto saugoti Lietuvoje, Lenkijoje ar Gudijoje, taip atsirado savanorių, kurie ėmėsi teikti žydam moralinę ir fizinę pagalbą. Čia galima tik žy- Mėti keletą faktų, kurie iliustruotų, kokiu būdu ta pagalba buvo teikiama. Būtent:

— Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos minis- teris gen. St. Raštikis informuoja apie intervenciją karinėje vadovybėje: “Gestapo vykdoma akcija kėlė visų dorų lietuvių pasipiktinimą, tačiau joks lietuvis negalėjo to vokiečių žygio sulaikyti. Lietuvos laiki- noji vyriausybė buvo visai bejėgė ir griežčiausiai atsiribojo nuo vokiečių akcijos.

“Į ghetto varomi Kauno žydai išsirinko delega- ciją, kuri norėjo pasimatyti su Lietuvos laikinąja vyriausybe. Nepavykus jai pasimatyti su kitais vy- riausybės nariais, delegacija telefonu per mano adju-

139

tantą kreipėsi į mane. Aš sutikau kalbėti ir priėmiau delegaciją savo bute (turėjau vieną kambarį J. Sližio namuose Sporto gatvėje, prie Kūno Kultūros rūmų). Abudu delegatai buvo mano seni pažįstami: buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausias rabinas Sniegas ir Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas advokatas Goldbergas, buvęs žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, sąjungos pirmininkas, per pirmą bolševikų okupaciją sėdėjęs Kauno kalėjime kaip politinis kalinys. Abudu delegatai daugiausia skundėsi labai blogomis gyvenimo sąlygomis ghetto. Aš beveik pranašiškai atkreipiau jų dėmesį, kad šiuo metu labiausiai reiktų rūpintis ne ghetto gyvenimo sunkumais, bet tomis nežmoniškomis vokiečių nacio- nalsocialistų tendencijomis, kurios gali nuvesti į be- veik visišką žydų sulikvidavimą. Paaiškinau jiems, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė žydų, kaip ir dau- geliu kitų klausimų reikalu yra visiškai bejėgė ir nie- ko negali padaryti. Apie tai nereikėjo jiems daug įro- dinėti, jie ir patys tai gerai žinojo. Pažadėjau jiems kelti žydų reikalą palankia jiems prasme vokiečių ka- rinėje vadovybėje, nes su vokiečių Gestapu aš jokio reikalo neturėjau.“

“Kitą dieną nuvykau pas vokiečių karo komen- dantą generolą von Pohl ir pradėjau jam sakyti, kad Lietuvos vyriausybė ir Lietuvos visuomenė labai su- sirūpinusios vokiečių akcija prieš žydus. Gen. von Pohl pareiškė, kad jis nieko negalįs padaryti šiuo reikalu, bet pasiūlė man kalbėtis su generolu von Rocgues. Aš paprašiau, kad ir von Pohl sutiktų kartu su manim nuvykti pas generolą. Sutiko, ir tuoj abu- du nuvažiavome į buvusios Lietuvos kariuomenės šta- bo rūmus, kur dabar buvo įsikūręs gen. von Rocgues štabas... Von Rocgues priėmė buvusiame Iietuvos

140

krašto apsaugos ministerių darbo kambary. Pasikal- bėjime dalyvavo: gen. lt. von Rocgues, gen. mjr. von Pohl, generolo Rocgues štabo viršininkas generalinio štabo pulkininkas leitenantas Kriegsheim, generolo adjutantas ir aš. Adjutantas visą mūsų pasikalbėjimą stenografavo. Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuome- nės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimų ir nai- kinimu.

“Jūs (lietuviai) dar nesate prie to pripratę, bet turėsite priprasti“, įsiterpė šeimininkas į mano pra- nešimą.

“Ne, pone generole, mes prie to nepriprasime,“ atsakiau.

“Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo".

“Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš pats manome, kad dabar karo metu, ir ypač pas mus Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiks- mų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią, bet ir aukščiausią galią."

Abudu vokiečių generolai truputį šyptelėjo. Aš kalbėjau toliau:

“Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti visų mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir pro- vincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus".

Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko genero- lui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai esanti Gestapo darbo sritis ir kad karinė vadovybė negalinti turėti didesnės įtakos visam šiam reikalui. Generolas von Pohl pritarė mano minčiai, kad ši Ges- tapo akcija jaudinanti vietinius lietuvius gyventojus.

141

Po ilgesnio pasikalbėjimo šeimininkas pareiškė, kad apie lietuvių nuotaikas ir apie mano pareiškimą jis painformuosiąs aukštesnes instancijas. Tuo pasikalbė- jimas ir buvo baigtas. Buvau patenkintas, kad nors tiek pasiekiau. Bet atsisveikindamas gen. von Roc- gues visai netikėtai užpylė man šalto vandens ant mano galvos. Atsisveikindamas ir paduodamas man ranką, jis pasakė:

“Pone generole, nesijaudinkite ir nesirūpinkite, visa ši akcija greit baigsis."

Vadinasi, vyriausias karinės vadovybės atstovas Lietuvoje kalbėjo ne apie akcijos sustabdymą, bet apie jos baigimą.

Palydėjau generolą von Pohl jo automobily iki Vienybės aikštės ir iš ten pėsčias nuėjau į Lietuvos vyriausybės rūmus.

Ministeriui pirmininkui negalėjau pranešti nieko džiuginančio, nes iš generolo von Rocgues lūpų iš- sprukęs sakinys, kad Gestapo akcija prieš žydus turė- sianti greit baigtis, nieko gera nesakė, kadangi gali- ma buvo suprasti, jog numatytas skaičius žydų greit būsiąs sunaikintas ir tuo pačiu ir pati akcija prieš juos baigta. Turėjau tik mažą satisfakciją pačiam sau, kad buvau padaręs viską, ką to meto sąlygomis ga- lėjau padaryti. 1948 spalio 28 dieną gen. ltn. Karl von Rocgues Nuernberge buvo nuteistas kaip karo nu- sikaltėlis 20 metų kalėjimo.

Po kelių dienų vėl atsilankusiam pas mane ra- binui Sniegui galėjau tiek pasakyti, kad mėginau vokiečių kariuomenės vadovybėje tuo reikalu ką nors laimėti, tačiau iš to, kas man pavyko patirti, jokių optimistiškesnių išvadų negalima daryti" (Ko- vose dėl Lietuvos II, 307 p.).

142

Laikinajai vyriausybei rūpėjo ištraukti iš tarny- bos vokiečių vykdomai eksterminacijai ir Klimaitį. Jis buvo surastas ir iškviestas į vyriausybės rūmus ir generolai St. Pundzevičius bei M. Rėklaitis visu savo autoritetu stengėsi jį paveikti. Jei jis atvyko herojiškai nusiteikęs, tai iš pasikalbėjimo išvyko be anos herojinės nuotaikos. Ar tas pasikalbėjimas, ar kas kitas paveikė, bet netrukus jis pasitraukė iš tos kuopos, kuriai buvo vadovavęs.

Lietuvos vyskupų konferencija, buvusi 1941 spalio mėn., kreipėsi į pirmą generalinį tarėją, o raštu į generalinį komisarą kaip tik tuo metų, kada vyko pirma didžioji egzekucija 9-me forte. Jau 1943 vysk. V. Brizgys pamoksle Įgulos bažnyčioje pa- smerkė lenkų varymą į kacetus; pasmerkė ir prie- mones prieš žydus. (Apie tai su pasitenkinimu pra- nešė Londono radijas). Žydų bendruomenės vadovy- bė žinojo šitą lietuvių nusistatymą, ir vyr. žydų ra- binas Šapiro laišku dėkojo už tai arkivyskupui met- ropolitui J. Skvireckui.

1942 gruodyje Lietuvos piliečių naikinimas bu- vo pasmerktas memorandume, pasirašytame trijų nepriklausomos Lietuvos veteranų — J. Aleksos, K. Griniaus ir M. Krupavičiaus.

Jau individualinę pagalbą žydam rodė atskiri asmens: kai kurie kunigai krikštijo žydus ir išdavi- nėjo dokumentus kaip nežydam; slėpė pas save ar pas ūkininkus; atskiri asmens palaikė ryšius su žy- dais ghetto ir pristatinėjo jiem maisto. Privatus žy- dų rėmimas buvo rizikingas dėl dviejų priežasčių. Viena, žydų tarpe buvo šnipų, tarnaujančių SD, ku- rie buvo įpareigoti provokuoti lietuvius, ypačiai ku- nigus. Kaune toki buvo Srb. ir Sch., kurie, kai jau buvo iššifruoti, patys buvo sušaudyti. Antra, buvo

143

atsitikimų, kad sugauti žydai buvo priversti išduo- ti savo globėjus ir rėmėjus.

Tuojau po karo, Vokietijoje Vliko rūpesčiu bu- vo kruopščiai surinkta (ar ne J. Rimašausko) gau- siai faktų apie žydų ir lietuvių santykius vokiečių okupacijos metu. Ją paskelbti būtų specialaus leidi- nio uždavinys. O šioje apžvalgoje įdomiau atkreipti dėmesys, koki iš tų santykių faktai yra pažįstami žydų autoriam. Sustoti verta prie minėtos dr. Fried- mano knygos minimų faktų:

“Drąsus vyras iš Vilniaus — Juozas Stakauskas (istorijos daktaras, kunigas. Aut.), slėpęs dvylika žy- dų gerai užmaskuotame archyvo skyriuje. Jis buvęs archyvo direktorius. Apie savo paslėptuosius žydus jis painformavęs du savo įstaigos tarnautojus, vie- nuolę seserį Mariją Mikulskytę ir buvusį matemati- kos mokytoją Žemaitį. Jie pagelbėję Stakauskui iš- laikyti ten gyvenusius žydus. Dr. Markus Dworzecki, Vilniaus ghetto kronikininkas, išskaičiuoja septynioli- ka lietuvių mokslininkų ir universiteto profesorių, kurie įvairiais būdais pagelbėjo žydams.

“Lietuvių grupė, kurių tarpe buvęs žemės ūkio ministeris Audėnas, vienas ginekologijos profeso- rius, buvęs "Lietuvos Žinių' redaktorius ir du mo- kytojai tiesiog išsispecializavę slėpti žydus, o ypačiai žydų vaikus... Prof. Movshowitch, gerai žinomas Vilniaus botanikas, radęs sau slėptuvę staliaus na- muose, po to buvęs perkeltas į geografo Bieliuko butą, iš ten priverstas bėgti į prof. asistentės O. Nekrašovnos butą, iš kurio pabėgęs, iššokdamas pro langą, slapstęsis ketvirtoje vietoje... Vilniaus dar- bo įstaigos tarnautojas Rutkauskas priėmęs ir pa- siuntęs 160 žydų darbams į Vokietiją, parūpindamas jiems padirbtus nežydiškus dokumentus. Be to, jis

144

slėpęs vieną žydų mergaitę savo namuose. Kitai žy- daitei jis davęs savo dukters dokumentus, kuri buvo vokiečių prievarta išsiųsta darbams į Vokietiją.

“Yra tikra, kad lietuviai mums padėjo“, paste- bėjo Vilniaus žydų kalbininkas Zelig Kalmanovič. Jie slapta pirkdavo maistą ir slapta mums parduoda- vo. (Už tokį nusikaltimą buvo numatyta mirties bausmė)... Mes turime būti jiems už tai dėkingi". Kai kurie krikščionys, Kalmanovičiaus tvirtinimu, nuėjo dar toliau. “Mačiau laišką vienos žydų mer- gaitės, kurią slėpė lietuvis ūkininkas... tokiu būdu šimtam žydų pavyko išsigelbėti. Kunigai ir ūkinin- kai yra žmonės, kurie moka slėpti“. Dar prieš savo mirtį koncentracijos stovykloje Kalmanovičius paste- bėjęs: “Žmogus vis tiek yra geresnis, negu aplamai yra priimta manyti“.

Knygos autorius suminėjo dar arkivyskupą M. Reini, prel. M. Krupavičių, kun. A. Lipniūną, kan. M. Vaitkų, kurie šiuo ar tuo gelbėję žydam. Suminėjo dar ir vieną ypatingą Viduklės kunigo epizodą. “200 viduklės žydų buvę suvaryti sunaikinimui į vietinę sinagogą. Vietinis kunigas Jonas sugebėjęs 30 žydų vaikų išvesti iš sinagogos. Jis paslėpęs vaikus baž- nyčioje. Skundikas pranešęs apie tai vokiečiams, ku- rie skubėjo atsiimti savo grobį. Kunigas pastojęs jiems kelią sakydamas: “Jei jūs žudysite vaikus, pir- miau turėsite mane nužudyti". Vokiečiai taip ir pa- darė: pirmiau nužudė kunigą, o paskiau 30 vaikų“ (T. Žiburiai, 1962. VIII.30).

Tokios rūšies faktai. Pikti ir geri. Naikinimo ir gelbėjimo faktai. Katruos labiau matai, priklauso nuo nusiteikimo to, kuris žiūri ir kalba. Paliestas naikinimo faktų, matys piktus žmonės. Paliestas gel- bėjimo, matys geruosius. O iš tolimesnės perspekty-

145

vos matys, kad yra ir vienų ir kitų, kad už pik- tuosius atsakomybė, už geruosius nuopelnai priklau- so atskiriem asmenim. Tas pats kaip ir atsakomybė už sovietinės okupacijos lietuvių eksterminaciją pri- klauso irgi atskiriem žydam.

Žydų eksterminacija dar nėra nuėjusi į istori- ją, kuri stengiasi pasverti faktus objektyviai jų isto- riniameę fone. Žydų eksterminacija dar tebėra kovos priemonė, ypačiai dabartinėje Sovietų ekspansijos kovoje. Žymėtina, kad šią priemonę Sovietai var- toja nevienodai. Lietuvoje, pvz. Paneriuose, kur bu- vo masiškai naikinami žydai, pastatytas paminklas, tačiau jame išvengta žydų vardo; tekalbama apie so- vietinius piliečius. Matyt, parašu reikėjo apeliuoti į sentimentą gausesnės visuomeninės grupės, nes žydų ten yra nedaug. Vakaruose, Jungtinėse Valstybėse, kur žydų masė yra didžiausia, sovietinė propaganda jau kalba apie žydų eksterminaciją, apie Lietuvoje sunaikintus žydus, ieškodama resentimento naikinto- jam tarp šios gausios grupės.

Atnaujintos kalbos apie žydų eksterminaciją ypačiai 1961-63. Tokio suaktualėjimo priežastis, ma- noma, ši:

Kadangi J. Valstybių žydų organizacijos ėmė kel- ti viešą balsą prieš žydų persekiojimą Sovietuose, tai Sovietų propaganda ėmėsi, kaip paprastai, ne gynimosi, bet puolimo taktikos: kaltinimą už žydų persekiojimą nukreipti nuo savęs į kitus. Nukreipti į tuos, kuriuos laiko savo didžiausiais priešais. Euro- poje toki priešai esą vakarų Vokietija, reikia tad sukelti Amerikos opinijoje nepasitikėjimą vokiečiais, kaip ravanšininkais, kaip žydų naikintojais, kurie į- sibrovė net į valstybės departamentą. Amerikoje to- kiais priešais laiko egzilus, kurių buvimas ir juo 1a-

146

biau veikla kliudo sovietinę įtaką Amerikos visuo- menėje. Reikia tad parodyti tuos egzilus kaip žydų naikintojus, genocido vykdytojus ir tt. Tai daroma ialsifikuojant ne tik faktus, bet ir dokumentus. To- kio pobūdžio akcijos liustracija yra 1963 skleidžia- mas pamfletas “Nazi War Ciiminals Among Us by Charles R. Allen, Jr?

(4) Lietuvių rankos prieš lenkus ir už lenkus. — Eksterminacija kiek švelniau palietė kitų tautybių gy- ventojus. Tiesa, čigonai kai kuriose vietose buvo vi- sai išžudyti. Bet jų buvo tiek nedaug, kad jų dingi- mas mažai pastebėtas.

Numačiusi sukurstyti vieną tautybę prieš kitą, kaip komunistai vieną klasę prieš kitą, vokiečių oku- pacinė valdžia pirmiausia siekė lietuvius nukreipti prieš lenkus, ypačiai pasinaudodama lietuvių patrio- tiniu sentimentu dėl Vilniaus. Kai generalkomisaria- tas pradėjo repatriantus grąžinti iš Vokietijos į jų buvusius ūkius, tai tuose ūkiuose buvusius lietuvius Suvalkijoje ėmė kelti į Vilniaus kraštą, įsakydama paimti tam reikalui vietos gyventojų ūkius. Dengda- masi, kad gina ir vykdo lietuvių interesus, šalina iš Lietuvos lenkišką elementą, generalkomisaro valdžia sugalvojo įvykdyti ir visoje Lietuvoje valymą nuo lenkų. Buvo sudarytas tariamų lenkų sąrašas, kurį, kaip minėta, tvirtino srities komisaras. Pakliuvę į tą sąrašą prievarta buvo suimami, dažniausiai bolše- vikiniu būdu — nakčia, gabenami į lagerius, o iš ten į Lenkiją ar... paleidžiami. Bet paleistieji jau neturėjo kur dingti. Šiai akcijai norėjo panaudoti lie- tuvius — kad tarėjų parašais būtų įsakyta tuos “Tenkus" iškelti; kad lietuvių policininkai tai įvyk- dytų. Lietuviam ši klasta buvo iš karto aiški. Prieš ją protestavo trijų veteranų memorandumas: “Lietu-

147

vių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokiom priemonėm, lygiai kaip nepritaria priemonėm, tai- komom Lietuvos žydam“. — Tarėjas J. Petronis, ne- sutikdamas su tariamųjų lenkų kėlimu iš ūkių, pasi- traukė iš tarėjo pareigų. Žemės ūkio vadybai pavy- ko atskirais atvejais apginti eilę ūkių. Pagrindinis ar- gumentas — kad tai Lietuvos piliečiai, lietuviai. Šias lietuvių pastangas pastebėjo ir lenkų pogrindinė spau- da. Tik ji nebuvo patenkinta, kam lietuviai argu- mentavo, kad iškeliamieji esą lietuviai. Lenkų spau- da nenorėjo suprasti, jog tuo metu argumentas buvo tas geresnis, kuris galėjo žmones gelbėti.

Tai buvo 1942. O jau kitais metais, ypačiai į pabaigą, civilfervaltungas persiorientavo: ėmė len- kus kurstyti prieš lietuvius Vilniaus krašte.

(5) Lenkų rankos prieš lietuvius. — Lenkų kurs- tymu prieš lietuvius labiausiai išgarsėjo Vilniaus apy- gardos komisaras Wulff. Jis leido organizuoti lenkų partizanus, aprūpinti juos ginklais ir amunicija. Par- tizanai buvo organizuojami prieš bolševikus partiza- nus. Taip oficialiai, o faktiškai jie veikė prieš lietu- vius, terorizavo ir žudė Vilniaus krašte lietuvių ad- ministraciją, tarnautojus, mokytojus. Išvarinėjo ar žudė lietuvius ūkininkus, kurie buvo atkelti iš Su- valkijos. Lietuvių policininkų ir savisaugos dalinių suimtieji lenkų partizanai, Wulffo įsakymu, buvo pa- leidžiami, Visiem lietuviam policininkam buvo žino- mas Wulffo įsakymas — neliesti lenkų partizanų.

Lenkam kiršinti prieš lietuvius, vokiečių civilinė administracija ėmėsi ir provokacijos, leisdama gan- dus, kad lietuviai pvz. keršija lenkam. Pogrindinė spauda informavo: “Paskutiniu laiku vokiečiai sušau-

148

dė 10 Vilniaus lenkų ir apie 100 išvežė į koncentraci- jos stovyklą, paskelbdami, kad tai padaryta už lietu- vių kriminalinės policijos valdininko Padabos nužu- dymą, nors nužudytasis buvo gestapo valdininkas“ (N. Lietuva 1943.X.15).

(6) Rusai ir ukrainiečiai prieš lietuvius. — Ci- vilfervaltungas iš pradžių žiūrėjo į vietinius rusus kaip į bolševikų simpatikus. Pamatę, kad lietuviai nhesiduoda lengvai provokuojami prieš kitas tauty- bes, ėmėsi vietinius rusus kurstyti prieš lietuvius. Ru- sam buvo sudarytas tautinis komitetas. Jo pirmi- ninku padarytas žinomas avantiūristas ir anksčiau bolševikų agentas Stavrovskis, kuris dabar turėjo bū- ti ne tik vokiečių akis, bet ir ruporas. Tose pareigose jis skelbė atsišaukimus eiti išvien su “išvaduotojais" vokiečiais, ragino savanorius į SS dalinius. Jis orga- nizavo rusų susirinkimus atskirose vietose ir centri- nį suvažiavimą. Per vietinius susirinkimus, kaip ra- šė lietuvių pogrindžio spauda, vokiečių agentų buvo mestas šūkis — stoti rusam į policininkus, kad atsi- skaitytų su lietuviais. Per centrinį suvažiavimą buvo “prašomas" komisariatas “apginti? rusus nuo... lie- tuviškos savivaldos.

Prieš lietuvius mėgino panaudoti ir ginkluotus kitų tautybių dalinius. Į Lietuvą buvo atsiųsti poli- kai. Policinės pareigos buvo pavestos ir ROA (Russ- kaja Osvoboditelnaja Armija) daliniam. Jiem kaip tik buvo pavesta priežiūra koncentracijos lagerių, kur buvo laikomi daugiausia lietuviai (Praveniškės). Sa- vo pareigas jie ėjo uoliai. Nuo jų šūvių žuvo eilė lietuvių. Dar daugiau — ROA kariai, buvę karo be- laisviai raudonarmiečiai, gavę ginklus, kai kur ėmė plėšti gyventojus, užpuldinėti namuose ir gatvėse,

149

žudydami pasipriešinusius. Toks teroras buvusių rau- donarmiečių, kuriem vokiečiai pavedė saugoti vie- tos gyventojų lojalumą vokiečiam, sukėlė visuo- tinį pasipiktinimą ne tiek ROA kariais, kiek vokiečių, nes buvo priimta, kaip sadistinis pasityčiojimas iš lietuvių, pavedant juos jų didžiausių priešų raudonar- miečių kontrolei.

Kas kita su latviais ir estais. Jie suprato vokie- čių siekimus. Lietuvių pogrindinėj spaudoje buvo at- siliepta, kad jie dažnai nematydavo ir negirdėdavo to, kas lietuviam galėtų pakenkti darant kratas, sau- gojant, suiminėjant.

(7) Eksterminacija dėl pyliavų. Vokiečiai mėgi- no kurstyti ūkininkus prieš šviesuomenę, arba jos tada vadinamus intelektualus. Buvo įsikalę į galvą iš tariamai Lietuvą pažįstančių agentų, kad tik intelek- tualai Lietuvoje esą priešingi vokiečių nacionalsocia- listinei politikai; tik intelektualai esą vokiečiam ne- priimtinos nepriklausomybės idėjos nešiotojai; tik in- telektualai siekia nepriklausomos Lietuvos. Intelek- tualai buvo laikomi vokiečių priešais, anglų ir net bolševikų šalininkais, kurstančiais vokiečiam lojalius ūkininkus. Tik nauja karta, kuri būsianti išauginta vokiečių įtakoje, galėsianti atstovauti tikrai lietuvių tautai, nes ji eisianti su tauta. Pati dabartinė lietu- vių tauta esanti ūkininkų klasė, kuri norinti gerai pirkti, gerai parduoti; kitokių siekimų, konkrečiai po- litinės nepriklausomybės, ji neturinti. Smerkdami in- telektualus ir prieš juos iškeldami ūkininkus bei skirdami ūkininkam panegyrikas, iš tikrųjų betgi vokiečiai nevengė tuos ūkininkus terorizuoti ir nai- kinti. Tarp teroro būdų buvo pyliavos.

Jau 1942 m. vasario 19 dienos memorandume žemės ūkio rūmai nurodinėjo generalkomisariatui pa-

150

vyzdžiais, kiek nepakeliamos buvo pyliavos, kada ge- neralinis komisariatas paskyrė išreikalauti iš ūki- ninkų vienkartinės pyliavos 312,000 tonų grūdų ir 330,000 t. bulvių. Paskirsčius grūdų ir bulvių kontin- gentus tarp ūkininkų, kilo skaudžių kuriozų. Pvz. vienam ūkininkui, prikūlusiam apie 165 cnt. rugių, iš to kiekio sunaudojusiam 28 cnt. sėklai ir pasilikus šeimai metam 20 cent, buvo paskirta pyliavos prista- tyti 204 cnt. duoninių grūdų. Prikūlusiam apie 200 cnt. ir skyrusiam sėklai bei maistui apie 50 cnt. paskirta pristatyti pyliavos 270 cnt. Dėl to už 1941 metus ūkininkai apskritai tegalėjo pristatyti tik 30 proc. nustatytos normos. Prieš nepristatančius buvo imtasi represijų. 1942 keli šimtai ūkininkų iš Suval- kijos, tarp jų ir moterų, už pyliavų nepristatymą bu- vo išvežti į Vokietijos koncentracijos lagerius, ir apie juos niekas daugiau nieko negirdėjo. Už pylia- vų neišpildymą eilė ūkininkų demonstratyviai buvo sušaudyti.

Šaudymo represijom labiausiai garsėjo Vilniaus apygardos komisaras Wulff. Jis 1943 išsiuntinėjo vo- kiečių karių grupes, kurios ragino pyliavas atiduoti. Tuo pat metu komisaro ūkio vadovas (Wirtschafts- iuehrer) Rexin pats važinėjo ir numatydavo ūkinin- kus, kurie turėjo būti sušaudyti, kad įvarytų baimės kitiem — po 3-5 ūkininkus iš valsčiaus. Paskui atvy- kę gestapininkai, prisiderindami prie turgadienio ar kokios šventės, visų akivaizdoje numatytas aukas nu- šaudavo. Šaudavo iš užpakalio į pakaušį. Egzekucijos vietoje aukas palikdavo kelias valandas. Tokių egze- kucijos faktų pogrindinė spauda pranešė iš Trakų, Pabradės, Rudaminos, Riešės, Paberžės ir kt.

(8) Darbo prievolė ir eksterminacija. — Dar- bo prievolė konkrečiai reiškė lietuvių darbininkų ga-

151

benimą į Vokietiją karo pramonės ar ūkio darbam. Vokiečiam tai buvo ūkinė parama. Paskiau tai buvo ir represijos dėl lietuvių pasipriešinimo. Lietuviam pasipriešinimas prieš darbininkų išvežimą reiškė ne tik tautos gyvojo potencialo išlaikymą, bet ir poli- tinę manifestaciją. Įtampa iš abiejų pusių labiau- siai kilo nuo 1943 kovo mėn., kada vokiečiam ne- pasisekė suorganizuoti lietuvių SS legiono.

Įtampoje dėl darbo jėgos gausu dramatinių epi- zodų. Ar nę populiariausias po visą kraštą pogrindi- nės spaudos išnešiotas epizodas apie Ziežmarius, ka- da vokiečiai jau nepasitikėjo lietuvių policininkais ir patys gaudė darbo jėgą, apstodami kinus, teat- rus, gatves ir net įsiverždami ginkluoti į bažnyčią.

“1943.XI.9 areštuotas Žiežmarių klebonas prel. Sužiedėlis, savo dvasinei vyriausybei parašęs rapor- tą, kaip Harmo ir Wulffo žandarai š.m. IX. 10 d. išniekino Žiežmarių bažnyčią. Žmonėms gaudyti eks- pedicija atvyko pamaldų metu. Wulffo pavaduotojas Reinas pareikalavo vietos kunigus išvaryti žmo- nes iš bažnyčios. Šiems atsisakius, į bažnyčią su šal- mais, autom. ginklais ir granatomis įsiveržė per 20 vokiečių žandarų. Klūpančias jaunesnes ir gražes- nes moteris jie ėmė už parankių ir tempė į tikrini- mo komisiją. Prie altoriaus subėgusios jaunos mer- ginos rankomis susikibusios vokiečių virtinės buvo krūtinėmis išstumtos. Komisijos paimtos tuojau bu- vo sodinamos į sunkvežimius ir vežamos" (Į Laisvę 1943 Nr. 22). Kada vyskupas T. Matulionis, remda- masis prel. Sužiedėlio raportu, išdrįso protestuoti, jis buvo iškviestas aiškintis į vokiečių saugumą, ir iš jo buvo reikalaujama, kad atsiimtų savo protesto raštą: nenorėjo, kad toki dokumentai liktų. Vysku- po nesuėmė; nepatogu buvo suimti tą, kuris buvo

152

praleidęs 12 metų bolševikų kalėjimuose; negi jį kaltinsi bendradarbiavus su bolševikais,

Teroras ypačiai veikė, kai 1943 metų vidury buvo paskirtas naujas SS policijos vadas partijos genero- las Harm, atkeltas iš Dniepropetrovsko, kur buvo spėjęs pasižymėti represijom prieš ukrainiečius. Pa- sitelkęs Vilniaus miesto ir apygardos komisarus Hingstą ir Wulffą, sudarė 5,000 essesininkų dalinį ekspedicijom. Ši ekspedicinė kariuomenė nusiaubė rytų Lietuvą beveik iki Kaišiadorių. Pradėjo nuo Švenčionių ap. Iš čia išvežė 2,000 žmonių. Paskiau perėjo Svyrių ap., Pabradę, Riešę, Nemenčiną, Tra- kus, Lentvarį, Valkininkus, Varėną, Eišiškes, Perlo- ją, Žiežmarius ir kt. Atvykusi ekspedicija į naują vietą tuojau išjungdavo telefonus, suiminėjo lietuvių policiją, nuginkluodavo ir taip išlaikydavo visą ope- racijos metą. Daug kur ekspedicija rasdavo gyven- tojus išbėgiojus, paliktus tuščius miestelius, kaimus, viensėdžius. Vietom krėtė ir miškus. Giliau į miškus vengė eiti. Perlojiečiai ekspedicininkus pasitiko iš miško kulkosvydžių ugnimi. Tik sulaukę trijų bata- lionų pagalbos, išdrįso toliau žygiuoti. Mišką iškrėtę nieko nerado.

Už pasikesinimus prieš vokiečius turėjo atsakyti šeimos nariai ir giminės. Antai, 1943.VI.11 keturi Eitkūnų gestapo tarnautojai atvyko į Eglininkų kai- mą, Vilkaviškio ap., pas sklypininką Ulevičių. Jis, matydamas, kad atvyko jo suimti, iš automatinio ginklo nušovė visus keturis gestapininkus ir pats su šeima pasislėpė. Gestapas buvo numatęs sudeginti vi- sus apylinkės namus. Bet paskiau sprendimą pakei- tė, ryždamasis sugauti pirma Ulevičių. Besislapsty- damas po kaimus, Ulevičius pataikė ant provokato- riaus, kuris sykiu su vokiečiais jį nušovė. Buvo iš-

153

aiškinta, kur Ulevičius slapstėsi. Buvo suimta jo žmo- na ir du nepilnamečiai vaikai. Suimta taip pat per 100 įtartų jam padėjus. Jų dalis, daugiausia giminės, sykiu su Ulevičiaus šeima buvo sušaudyti.

Į 1943 pabaigą įtampa kiek atsileido, kada bu- vo rengiamasi šaukti lietuvių atstovų konferenciją, iš kurios vokiečiai tikėjosi pritarimo, kad lietuviai “ak- tyviai įsijungtų į karą“. 1944 pradžioje leido netgi organizuoti lietuviam savo kariuomenę, vadinamą Vietinę Rinktinę. Bet kaip prieš metus lietuviam užtraukė civilinės okupacinės valdžios rūstybę SS legiono suboikotavimas, taip dabar Vietinės Rinkti- nės nelauktas pasisekimas. Jeigu lietuviai gali gau- siai stoti į Vietinę Rinktinę, tai jie gali stoti ir į dar- bus Vokietijoj. Ir jau 1944 vasario 18 pogrindinėje spaudoj pasirodė Vliko, tik ką pradėjusio veikti, at- sišaukimas, kuriame buvo įspėjama apie planą: “Vo- kiečių okupacinė valdžia paruošė planą paimti iš Lie- tuvos į Reichą darbams, pradedant 1944 m. kovo 5 d., maždaug po 5,000 žmonių kas savaitę: vyrų tarp 15-55 ir moterų tarp 16-45 metų amžiaus, iš vi- so 100,000 žmonių. Šį lietuvių tautos egzekucijos vykdymą vokiečiai bando primesti lietuviškos admi- nistracijos aparatui" (Cit. Į Laisvę 1944 Nr. 4)

Pagal kalbamą specialų potvarkį, vardų, “Nuro- dymai darbo jėgoms Reichan surinkti", šaukiamieji pristatomi jėga. Jei kas slapstosi, tai kaip “pakaita- las darbo naudojimui į Reichą imamas vienas ar ke- letas šeimos narių". Lietuvos žemės ūkyje buvo pa- liekama tik viena darbo jėga 15 ha., kiti turėjo tekti darbam į Vokietiją. Lietuvių reagavimas i tai buvo — griežtas ne.

Minėtas tik šiuo metu pradėjęs veikti Vlikas davė direktyvą, o pogrindinė spauda ją greitai po visą

154

kraštą išnešiojo tokio pobūdžio: “Vyriausias Lietu- vos Išlaisvinimo Komitetas įspėja visus administra- cijos pareigūnus, kurie bus bandomi panaudoti šiai žiauriai mūsų tautos egzekucijai vykdyti, aiškiai ap- sispręsti už savo tautą, už Lietuvą, kad ir grėstų dėl to vokiečių represijos... Komitetas taip pat nuro- do ir visiems šaukiamiesiems nepasiduoti teroro bai- mei. Kaip į visus ligšiolinius piktus okupantų kės- lus mūsų atžvilgiu, taip ir į šitą visi lietuviai turi drąsiai ir vieningai tarti — NE! (Į Laisvę 1944 Nr. 4).

Šūkis pagavo visus, nuo apačios iki viršūnės. Imamieji į darbus slapstėsi. Policininkai pro pirštus žiūrėjo į besislapstančius, apskričių viršininkai rapor- tavo, kad jie negalėsią surinkti jiem skirto kontin- gento. Tarėjai derėjosi su komisariatų ir iš 100,000 nusiderėjo 80,000 paskiau iki 30,000. O kada atėjo paskutinis terminas atiduoti darbininkus, jų pasiro- dė tesurinkta 8,000.

Per visą okupacijos laiką, nepaisant pasiprieši- nimo, per darbo įstaigą buvo surankiota darbam į Vokietiją, darbo tarėjo dr. J. Paukščio privačiai pa-- teiktom žiniom, apie 75,000.

(9) Bolševikų partizanai ir gyventojų ekstermina- cija. — Nuo 1942 vidurio bolševikai pradėjo siųsti į Lietuvą pirmas savo partizanų grupes. Bazę susi- darė Kazilų miškuose prie Disnos. Iš ten skverbėsi miškais į šiaurės rytų Lietuvą — Biržų, Zarasų, Rokiškio, Utenos apsk., o taip pat Švenčionių, Vil-- niaus, Trakų. Tų metų gruodžio 26 Maskvoje, valsty- bės gynimo tarybos įsakymu, buvo oficialiai suda-- rytas Lietuvos partizaninio judėjimo komitetas. Jo viršininku buvo paskirtas kompartijos sekretorius A. Sniečkus, to komiteto šiaurės rajono pirmininkų M.

155

Šumauskas. Partizanų grupėse dalyvavo ar jom va- dovavo rusai. Štabas tebeliko Kazilų miškuose. Par- tizanų permetimas per frontą sklandytuvais pagy- vėjo nuo 1943 vidurio.

Bolševikinių partizanų uždavinys buvo karinis — užfrontėje paraližuoti priešininko judėjimą ir tie- kimą — sprogdinti tiltus, geležinkelius, apšaudyti automobilius, terorizuoti vietos administraciją ir gy- ventojus. Vokiečiai atsakė tuo pačiu metodu, kaip Europos vakaruose — Prancūzijoje, Italijoje — re- presijom prieš vietos gyventojus. Vokiečiai nežiūrėjo esminio skirtumo tarp rezistencijos vakaruose, kur partizanai buvo kilę iš vietos gyventojų, ir parti- zanų Lietuvoje, kur jie buvo atgabenti iš Maskvos, Lietuvos gyventojų priešai, prie jų prijungti ru- sai, kaukaziečiai, treniruoti partizaninei kovai. Ko- munistai — 1941 karo pradžioje pabėgę į Rusiją, o taip pat Lietuvos gyventojai kentėjo tad nuo abejų; kentėjo bolševikų partizanų plėšiami ir terorizuoja- mi; dar labiau kentėjo nuo vokiečių represijų, kada jie už partizanų sabotažo aktus degino visos apylin- kės trobesius, o gyventojus šaudė ar išvežė. Antai prie Lintupėnų buvo apšaudytas automobilis su dviem vokiečiais. Automobilis buvo atvestas vokie- čių bendradarbės į partizanų rankas. Už tai baudžia- masis būrys sudegino trobesius, o bažnytkaimio gy- ventojus — lietuvius, lenkus, rusus, tarp jų ir du ja (vadovaujama leitenanto Kupraičio, klaipėdiečio) atvyko į Šarkiškių kaimą, Valkininko valsčių, apsu- po kaimą, įsakė visiem gyventojam vyram, moterim vaikam, išeiti ant kelio, patardami pasiimti ką nors iš mantos. Paskui pradėjo nuo ūkininko Vlado Skliu- to trobesių ir visą kaimą sudegino. Kai jaunesnieji

156

vyrai leidosi į mišką, apšaudė. Likusius visus nusiga- beno į Varėną (I). Ten moteris ir vaikus paleido. Ukininką Skliutą sumušė iki sąmonės netenkant kaltindami už partizanų laikymą. Paskui jį ir kitus ūkininkus (pogrindinė spauda minėjo Vinco Biegšo, Mato Pigagos, Valicko pavardes) nuvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Ten jų likimas nežinomas.

Šios eksterminacijos viršūnė buvo pagarsėjęs 1944 birželio mėn. Pirčiupio kaimo sunaikinimas. Plente nuo Vilniaus už 44 kl. birželio 3 buvo ap- šaudytos vokiečių mašinos ir penki kariai užmušti kaip tik ties Pirčiupio kaimu. Eišiškių ir Vilniaus komendantūros sutartinai anksti rytą apsupo Pir- čiupio kaimą. Visų 24 ūkių gyventojus suvarė į kluo- ną ar pirkias, užrišo ir padegė. Vyrai išlaužė duris, bet buvo sutikti šūviais. Moterys mėgino išmesti iš ugnies kūdikius, bet jie buvo sumetami atgal. Viso nužudyta 119 (58 vyrai ir 61 moteris). Kada parapijos klebonas norėjo sudegusius kūnus palaido- ti, sargyba neleido — patarinėjo kreiptis į lietuvių policiją; ji nužudžiusi, tai ji galinti ir leisti. Iš tikrų- pitonas Giessler. Iš viso kaimo telikę keli ūkininkai, kurie tuo metu buvo išėję į laukus.

Barbarybė ir cinizmas čia perpildė saiką. Bol- ševikai Pirčiupio kankiniam 1960 pastatė paminklą kuris vėliau buvo sutvirtintas Lenino premija. Pa- minklas turėjo kalbėti apie barbariškus vokiečių darbus, Lieka betgi išaiškinti dar: kas tą sunaiki- nimą išprovokavo. Iš pradžių buvo viena versija — vokiečių karius nužudė lenkų partizanai. Taigi, len- kų partizanai, kuriuos leido organizuoti Vilniaus apy- gardos komisaras Wulfas. Paskiau, kada jau po 1960 bolševikai ėmė skelbti savo partizanų veiklos ap-

157

rašymą, aiškėjo, kad šioje srityje ypačiai buvo su- stiprintas bolševikinių partizanų veikimas ir kaip

tik tokios pat rūšies — laukti prie kelių ir naikinti vokiečių mašinas. Tad tvirtesnio pagrindo turi antra versija — Pirčiupio sunaikinimo ko-autorius yra

Maskvos partizanai. Pirčiupio paminklas, gal būt, tu- ri pridengti bolševikų žygdarbius, kaip įrašas Kaune prie devintojo forto, kur buvo laikomi ir naikinami žydai, dengia nuo atminimo bolševikų tame pat forte laikytus šimtus nuteistųjų skirtų koncentracijos dar- bam į Vladivostoką ar kitas Sovietų sritis. Lietu- viam tas skulp. G. Jokūbonio paminklas gali kalbėti jame neįrašytais žodžiais: paminklo skausminga mo- tina yra simbolis tautos, kenčiančios dėl vaikų ne- kaltai sunaikintų ar tebenaikinamų barbarybės iš Ry- tų ir Vakarų.

i. Lietuvos karių drama: kariauti sutinkam, bet tik už Lietuvą!

Lietuviai norėjo turėti savo kariuomenę, kuri tar- nautų pirmoj eilėj kovai už nepriklausomą Lietuvą. Vokiečiai norėjo, kad lietuvių kariniai daliniai būtų, bet reikalavo, kad jie tarnautų be jokių aspiracijų į Lietuvos nepriklausomybę. Čia išsiskyrė lietuvių bei vokiečių norai, ir bendradarbiavimo negalėjo būti. Vokiečiai tada lietuvių karinius dalinius mėgino or- ganizuoti savo nuožiūra, be lietuvių visuomenės pri- tarimo. Jei tai nesisekė, darė nuolaidas ir davė paža- dus lietuviam, iš anksto pasiryžę jų nesilaikyti ir tuo būdu surengdami į okupacijos pabaigą kruvinus kon- fliktus.

(1) Savisaugos batalionai. — “Pirmuosius lietu- vių karinius dalinius savo reikalam vokiečiai pradėjo Lietuvoje formuoti iš 29-tojo korpo karių, pasiprie-

158

šinusių rusam ir likusių Lietuvoje“ (St. Raštikis). O vyko tai šiuo būdu:

“Vokiečių rusų karui prasidėjus, buvusio lietuvių teritorinio 29-ojo (Vitkausko) korpo dvi divizijos, 179-oji ir 184-oji, ir Vilniaus pėstininkų karo mokyk- la su ginklais, bet beveik be šaudmenų, rusų buvo iš- skirstytos dviejuose, viena nuo kitos toli esančiuose poligonuose, Švenčionėliuose ir Varėnoje. Prieš pat karą visi vyresnieji lietuviai vadai rusų buvo arba suimti arba pakeisti rusais. Jaunesnieji karininkai ir kareiviai buvo palikti be savo vadų, vienų rusų vado- vaujami. Rusų kariuomenei pradėjus labai netvarkin- gai trauktis iš Lietuvos į Tarybų Sąjungą, lietuviai kariai pasipriešino rusams ir atsisakė trauktis iš Lie- tuvos į SSSR. Vieni jų savarankiškai, kiti, susijun- gę su lietuviais sukilėliais partizanais, liko tėvų ir protėvių žemėje. Nuo rusų negalėjo atsipalaiduoti ir buvo priversta trauktis kartu su jais į rytus tik nedi- delė buvusio 29-ojo korpo dalis, apie du tūkstančių lietuvių karių".

“Nuo rusų atsipalaidavę lietuviai kariai labai troško tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Šitą jų norą vokiečiai pradėjo naudoti savo tikslams pasiekti. Pir- miausia jie pradėjo grasinti, kad visus šiuos karius jie laikysią karo belaisviais, kuriuos vokiečiai tuo laiku labai žiauriai naikino badu ir kitomis priemonėmis. Keli šimtai lietuvių jau buvo uždaryti bendrose ka- ro belaisvių stovyklose kartu su rusais“.

“Kaune lietuvių karo belaisvių buvo nedaug. Daugiausia jų buvo Vilniuje, Alytuj, Varėnoj. Dalis lietuvių jau buvo nugabenta į rusų karo belaisvių stovyklą prie Karaliaučiaus. Alytus ir Varėna prik- lausė Vilniaus vokiečių karo komendantui." (St. Raš- tikis, Kovose dėl Lietuvos II, 304 p.).

159

Gen. St. Raštikis žodžiu ir raštu kreipėsi į gen. leit. von Rocgues, kad lietuvius karius paleistų. Pas- tarasis atsakė raštu, kad lietuviai belaisviai nebūsią laikomi kartu su rusais, bet kad bus paleisti tik tie, kurie nebus paskirti pagelbinei vokiečių kariuomenės tarnybai. Tačiau von Rocgues kompetencija nesiekė Vilniaus ir Alytaus. Ten buvo Vilniaus komendanto plk. lt. Zehnpfennigo kompetencija. Gen Raštikis pa- siuntė pas jį b.g. Zaskevičių. Rezultatai: “Komendan- tas nesileido į jokias derybas, iš pat pradžių labai kategoriškai pasielgė su lietuviais kariais — arba lik- ti vokiečių pagelbinėje tarnyboje arba eiti į rusams skirtas belaisvių stovyklas. Dalis lietuvių karių, ma- nydami, kad iš tokios pagelbinės tarnybos ateityje gal galėsiąs susidaryti branduolys būsimajai Lietuvos kariuomenės užuomazgai, kiti iš baimės patekti į be- laisvių stovyklas sutiko tarnauti. Vėliau jie buvo papildyti savanoriais. Šie savanoriai turėjo pasirašy- ti sutartį tarnauti tik tris mėnesius. Tačiau tam lai- kui praėjus, niekas jų nebuvo paleistas namo, nors daugelis jų nebenorėjo toliau tarnauti. Visi jie vie- ton sutartų trijų mėnesių buvo priversti tarnauti po keleris metus net iki karo galo. Tokiu būdu atsirado vadinamieji savisaugos batalionai. Keli tūkstančiai į tuos batalionus nepatekusių lietuvių karių išvengė karo belaisvių stovyklų ir buvo paleisti namo. Taip pat pavyko išlaisvinti ir paleisti namo ir tuos mūsų karius, kurie jau buvo patekę į rusams skirtas karo belaisvių stovyklas Lietuvoje arba Vokietijoje“ (St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II, 305 p.).

1942 metais batalionų buvo net 22. Vėliau 1944 metais jų skaičius sumažėjo iki kelių, o bendras ka- rių skaičius juose iš beveik 20,000 sumažėjo iki 4-6,000. Priežastis? Bėgo, kas galėjo, nes jautėsi esą

160

apgauti. Gen. St. Raštikio teigimu, šiems savisaugos batalionams vadovauti iš pradžių buvo organizuotas bendras štabas ir inspekcija. Vėliau šios institucijos buvo sumažintos, o jų vadas buvo paverstas beveik be- teisiu ryšių karininku. Atskirų batalionų priklauso- mybė buvo decentralizuota ir išimta iš lietuvio ryšio karininko žinios. Visas betarpiškas vadovavimas vo- kiečių buvo paimtas į jų rankas. Nepaisant pažado, kad tai batalionai vietinei apsaugai, kai kurie jų buvo išsiųsti į generalinę guberniją (Lenkiją), Ukrainą, Gu- diją, kai kurie atsidūrė net Jugoslavijoje ir Italijoje.

(2) Transporto talkininkai. — 1942 naujos pas- tangos panaudoti lietuvių jaunimą, specialiai studen- tus ir aukštesniųjų klasių mokinius, buvo vadinami transporto talkininkai. Juos organizavo generalkomi- saras drauge su feldkomendantu. Abiejų pasirašytame atsišaukime jaunimas buvo kviečiamas stoti į trans- porto talkininkus, kurių uždavinys buvo palaikyti ryšį su toli nuėjusių frontu. Stojantiem žadėjo... degti- nės ir tabako, o nestojantiem grasino mirties bausme. Šis atsišaukimas susilaukė didžiausio pasipiktinimo ci- viline ir karine vyresnybe, kurios tokius idealus pa- statė Lietuvos jaunimui prieš akis — tabako ir deg- tinės ... Po nakties daug atsišaukimų buvo nudrasky- ta; kitur užspausdintas ant to pat atsišaukimo atsa- kymas “Nestoti!". Dar kituose prie žadamų degtinės ir tabako prirašyta — “ir mergų".

Kiek pasisekė suimti, nėra tikslesnės žinios. Su- imtieji buvo nugabenti į pafrontę ar frontą. Jų pa- dėtis buvo blogesnė juo labiau, kad jie buvo betei- siai: paimti prievarta, o laikomi savanoriais, taigi neturėjo teisės į karių aprūpinimą...

Transporto talkininkų rinkliava betgi nepaten- kino okupacinės administracijos. Tada pavarė pasto-

161

tes ir vyrus paėmė su vežimais ir arkliais. Juos nusi- varė po kelis šimtus kilometrų iki pat rytų fronto. Dalis, palikę vežimus ir arklius, pėsti tuojau sugrįžo, kiti atsirado tik po kelių mėnesių.

(3) SS legionas, 1942 metais vokiečiam pavyko sudaryti SS dalinius Estijoje ir Latvijoje. Be mėgi- nimo juos organizuoti ilgiausiai išliko Lietuva. Jai eilė atėjo 1943 sausio mėn. Iniciatyvos ėmėsi SS ir policijos vadas Lietuvoje gen. mjr. Wysocki. Pagal jo planą SS legiono vadu turėjo būti gen. St. Raš- tikis. Organizuoti turėjo generaliniai tarėjai, kurie ir buvo iškviesti tam reikalui į Rygą pas gen. Jeckel- ną, “SS vadą Rytam". Bet gen. Raštikis atsisakė būti vadu, generaliniai tarėjai atsisakė organizuoti. “Vokie- čiai, matydami, kad su lietuviais bus sunku susikal- bėti, ir generaliniams tarėjams prižadėjus netrukdyti vokiečiams lietuvių SS legiono reikalu, pradėjo patys, be lietuvių, viešai skelbti, kad lietuvių SS legionas jau formuojamas, pradėjo propaguoti, ragindami lie- tuvius karininkus, puskarininkius ir kareivius stoti savanoriais į tą legioną. Kandidatams buvo žadamos įvairiausios gėrybės — geras maistas — geri drabu- žiai, sulyginimas jų teisių su vokiečių esesininkų tei- sėmis, pirmenybės darbui, tarnybai ir net nekilno- jamam turtui po karo gauti ir tt. Prie SS ir policijos vado įstaigos Kaune, Laisvės Alėjoje, Pažangos rū- muose buvo įsteigtas lietuvių SS legiono formavimo štabas, kurio viršininku buvo paskirtas... majoras Songinas (pirmojo pasaulinio karo metu buvęs leite- nantas vokiečių armijoje, nuo 1919 tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, kurioje ištarnavęs 20 metų buvo pa- leistas į atsargą majoro laipsniu; kalbamu metu jis buvo gen. mjr. Wysockio, vokiečių SS ir policijos va- do Lietuvoje, adjutantas. Aut.).

162

Prie gausių pažadų kandidatam į legioną jau ne- buvo degtinės ir tabako. Bet nebuvo ir kito pažado — kad SS legionas bus skirtas Lietuvos nepriklauso- mybei ginti. O tai ir buvo pagrindinė priežastis, kad: “iš vyresniųjų lietuvių karių į legioną buvo įsirašę tik du: Kaune ats. plk. Birontas ir Panevėžy int. b. gen. Navakas. Abu jie buvo nerikiuotės karininkai: Navakas buvo intendantas, o Birontas beveik visą sa- vo tarnybą Lietuvos kariuomenėje buvo praleidęs ne rikiuotėje, bet įstaigose".

“Stipri lietuvių pogrindžio spauda pasisakė prieš legioną ... Visos vokiečių pastangos susilaukė visiško boikoto" (St. Raštikis Kovose dėl Lietuvos II, 325 p.). Ypačiai boikotavo kaimo jaunimas. Propagandistai prieš legioną buvo tiek drąsūs, kad kai kur pastatė vyrus prie komisijos durų sulaikyti tiem, kurie drįs- tų ateiti į komisiją siūlytis; kitur prie komisijos būs- tinės prisegė plakatus, jog registracija į legioną ati- dedama, ir komisijos nariai pro langus stebėjosi, kad vienas kitas prieina prie durų, bet niekas neužsuka į vidų.

Žinia apie legiono fiasco Lietuvoje pasklido, At- vyko į Kauną gen. Windeckeris, Ribbentropo įgalio- tinis prie reichskomisaro Rygoje, privačiai teirautis apie padėtį. Lankėsi pas komendantą gen. Justą, pas gen. Raštikį, gen. Nagių; kalbėjosi su pirmininko pa- reigas ėjusiu laikinojoj vyriausybėj. Teiravosi, kodėl lietuviai nesugyvena su civilfervaltungu ir nusistatę prieš SS legioną. Jam buvo pakartotos civiliervaltun- go pastangos nuneigti lietuviam politinės nepriklau- somybės teises, o kovoti prieš bolševikus be politi- nės nepriklausomybės tikslo lietuviuose nebus entu- ziazmo. Į tai Windeckeris tegalėjo kartoti bendrą

163

frazę — reikia dabar kovoti prieš bolševizmą, o jau po karo bus atsiskaityta pagal nuopelnus.

Windeckeris išvyko, o civilfervaltungas ir SS rengė represijas. Jas įvykdė 1943 kovo 16-17. Pagal civilfervaltungo paruoštą sąrašą gestapui pasisekė suimti 46 “intelektualus“, tarp kurių buvo tarėjai, profesoriai, gimnazijų direktoriai, kunigai, gydytojai, žurnalistai, tarnautojai, senimas ir jaunimas. Dau- giausia jų buvo paimta iš Kauno ir Vilniaus, bet buvo taip pat iš Mariampolės, Šiaulių. Suimtieji bu- vo išgabenti į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Jų kančios kelias ir gyvenimas yra aprašytas išlikusiųjų atsiminimuose (A. Gervydo Už spygliuotų vielų, Sta- sio Ylos Žvėrys ir žmonės, Balio Sruogos Dievų miš- kas).

Anuos atsiminimus skaitydamas, nuo šiurpą ke- liančių faktų pakyli į refleksiją: Bažnyčios viena iš tvirtybių yra jos kankiniai; ir tautos gali būti tvir- tos savo kankiniais; Bažnyčia saugoja savo kanki- nių relikvijas, kad jos kalbėtų gyviesiem; atsimini- mai iš Stutthofo yra tautinės relikvijos, rodančios ko- kia didelė auka buvo sudėta už visos tautos pasiprie- šinimo dvasią. Jos vardam tautos atmintyje palaikyti čia teįmanoma surašyti juos tokia eile, kaip jie buvo surašyti 1943 kovo 25-6 Stutthofo koncentracijos la- gerio sąrašuose:

Juozas Valenta, Algirdas Tumėnas, Kazys Rakiū- nas, Aleksandras Kantvilas, Jonas Čiuberkis, Bronius Grigas, Petras Buragas, Antanas Liūdžius, Vincas Blažys, Rapolas Mackonis, Balys Sruoga, Vytautas Tu- mėnas, Vladas Jurgutis, Jonas Malinauskas, Jonas Šernas, Vladas Butkus, Petras Kiškis, Jurgis Valiu- kevičius, Petras Mačiulis, Adolfas Barginavičius, Jo- nas Noreika, Petras Kerpė, Alfonsas Lipniūnas, Jonas

164

Rimašauskas, Ignas Budrys, Antanas Januševičius, Zigmantas Masaitis, Leonas Puskunigis, Kazys Kuprė- mas, Pilypas Žukauskas, Kazys Bauba, Vytautas Sta- nevičius, Jonas Katinauskas, Antanas Kučinskas, My- kolas Pečeliūnas, Juozas Narakas, Pranas Germantas, Stasys Puodžius, Mikas Mačiokas, Antanas Starkus, Stasys Yla, Mečys Kriaučiūnas, Mečislovas Mackevi- čius, Juozas Bredikis.

Po trijų mėnesių suimtieji, kurie išliko nenukan- kinti, buvo pavadinti “garbės kaliniais“ — atgavo savo pavardes vietoj numerių, atleisti nuo darbų ir turėjo teisę gauti siuntinukus. Ilgainiui šie “garbės kaliniai" virto “garbės konsulais“, t.y. rūpintojėliais, globėjais tiem lietuviam, kurie paskiau buvo atgaben- ti — 1943 balandžio 18 atgabentai žurnalistų 16 žmo- nių grupei, 1944 gegužės 21 atgabentiem 110 karių iš Vietinės Rinktinės ir kt. Tas pasikeitimas ištremtų- jų likime buvo rezultatas įvykių, kurie toliau riedėjo Lietuvoje kaip pastangos ieškoti kompromiso, kuris tramdytų įerzintus okupacinius “liūtus".

(4) Kompromisų konferencijos. — 1943 kovo 17 pasklidus gandam apie suėmimus, pirmasis generali- nis tarėjas P. Kubiliūnas ėmėsi iniciatyvos padėčiai švelninti. Sukvietė visuomenės veikėjų, įtakingų as- menų ir aukštųjų karininkų pasitarimą, kad jie pa- reikštų pritarimą SS legionui ir nuimtų kaltinimą, gen. komisaro mestą visiem lietuvių “intelektualam"". Gen. komisaras kaltino, kad lietuviai intelektualai kurstą tautą prieš vokiečius, padedą bolševikam; esą lietuvių SS legiono formavimas sustabdomas; lietu- viam daugiau nebūsią leista jo organizuoti, nes jie neverti garbės būti SS tarnyboje; jo vietoj lietuviai turėsią duoti darbininkų naują kontingentą Vokieti- jai — 100,000. Tas kaltinimas tą pat dieną buvo pa-

165

skelbtas spaudoje ir per radiją. Iš pirmojo tarėjo pa- reiškimo aiškėjo, kad gen. komisaras grasinęs suimti daugiau lietuvių intelektualų ir įvesti padėtį kaip generalinėje gubernijoje (Lenkijoje). Pirmasis tarė- jas terado išeitį paskelbti atsišaukimą, kuriuo ragi- namas jaunimas talkinti vokiečiam kovoje su bolše- vikais. Tekstą pakeitus tiek, kad jame dingtų SS le- gionas, atsišaukimas buvo pasirašytas.

Atsišaukimo rezultatas — iš vienos pusės tiesiai, atvirai, įvykių įkaitintame ir kiek bravuriškai nusi- teikusiame jaunime tas atsišaukimas sukėlė pasipik- tinimą pasirašiusiais, Iš kitos pusės vienas iš pasira- šiusių aiškino: “Kaip ir kiti, aš pasirašiau atsišauki- mą su labai skaudančia širdimi, tačiau su įsitikin- mu, kad visi lietuviai, ypačiai mūsų jaunimas, jau gerai orientuojasi visuose reikaluose, jog jie tikrai supras, ką pasirašiusieji norėjo patys pasakyti ir kas jiems buvo padiktuota iš šalies. Be to, tas atsišauki- mas tuomet buvo vienintelė priemonė tuoj sulaikyti lietuvių inteligentų suiminėjimo bangą, kuri būtų pa- siekusi nežinia kurias ribas, jei atsišaukimas būtų buvęs atmestas ... Šis aiškinimas vėliau visiškai pasi- tvirtino: politiškai subrendusi lietuvių visuomenė ir jaunimas puikiai žinojo (kai kurios mūsų pogrindžio organizacijos dar tą pačią dieną painformavo jauni- mą, ką tai reiškia), kaip suprasti tokių ir kitų para- šų atsiradimą, ir reagavo taip, kaip ir turėjo reaguo- ti, o vokiečių teroro banga buvo sulaikyta" (St. Raš- tikis, Kovose dėl Lietuvos II, 328 p.).

Praktiškai bet kokių karinių dalinių organizavi- mas buvo atidėtas. Tačiau minėtame visuomenės vei- kėjų pasitarime bene darbo tarėjas dr. J. Paukštys buvo kėlęs mintį, kad reiktų šaukti visuomenės kon- ferenciją, kuri pasisakytų dėl karinių dalinių orga-

166

nizavimo. Vokiečiai jai nebuvo priešingi. Tačiau jie nustatė jos pobūdį ir šaukimo būdus, kad nedomi- nuotų, anot jų, intelektualai o gautų savo nuomonę pareikšti tiesiai “tautos atstovai". Konferencijos da- lyviai buvo parenkami tokiu būdu: tarėjai nuvažiuo- ja į apskrities miestus; sutaria su apskrities virši- ninkuų, kuriuos Žmones pakviesti į konferenciją; kan- didatus dar patikrina gen. komisaras, pasilikdamas teisę išbraukti ar papildyti. Šitaip buvo sušaukta 1943 pavasarį konferencija Kaune, Vytauto Didžiojo muzėjaus patalpose. Jai pirmininkavo prof. M. Bir- žiška, kuris turėjo vilčių, kad šitokia konferencija suvaidins panašią rolę, kaip 1917 metais Vilniaus kon- ferencija. Bet tokiom viltim maža buvo pagrindo. Dar prieš konferenciją jos programos rengimo komisija, kuriai pirmininkavo gen. St. Raštikis, buvo atsistaty- dinus, kada generalkomisaro politinio skyriaus virši- ninkas von Luethe nesutiko, kad rezoliucijose būtų vartojami žodžiai “nepriklausomybė", “valstybė", “ka- riuomenė“ (žr. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II, 331 p.). Konferencijai buvo pasiūlyta rezoliucija, reda- guota generalkomisariato; konferencija prašo Vokie- tijos vyriausybę leisti organizuoti karinius dalinius kovai prieš bolševizmą Vokietijai vadovaujant. Kon- ferencija rezoliucijas pakeitė ta prasme, kaip buvo atsistatydinusios komisijos paruošta: pasisakė už rei- kalą kovoti prieš bolševizmą, už reikalą organizuoti karinius dalinius; minėjo Lietuvos laisvę, vardan ku- rios lietuviai kariai stoja į kovą. Kitaip sakant, kon- ferencija davė rezoliucijai idėjinį pagrindą, valstybinį tikslą. Kada konferencijos pirmininkas su pirmuoju tarėju rezoliucijas nunešė gen. komisarui, pastarasis išbraukė viską, ką konferencija buvo pridėjusi ar pa- keitusi. Tokia rezoliucija, nerodžius jos daugiau kon-

167

ferencijos dalyviam ir buvo paskelbta konferencijos pirmininko parašu. Betgi švedų spaudoje prasiskver- bė žinia tučtuojau, kad konferencija pasisakiusi už Lietuvos nepriklausomybę. Žinia, iš esmės buvo tei- singa ir sukėlė Berlyne susijaudinimą atsiliepusį vie- tos lietuvių tardymais ir grasinimais, beieškant ži- nios autoriaus. Savo ruožtu žinios apie konferenci- jos rezoliucijos suklastojimą pasklido Lietuvoje ir su- kurstė naują pasipiktinimo bangą visa procedūra.

Praktiškai ir vėl bet koks lietuviškų dalinių organi- zavimas buvo nudelstas. Jis atgijo jau tų pat metų ga- le. Pats gyvenimas jį suaktualino ir paskatino trečią visuomeninę konferenciją, kurioje formavosi lietuvių karinių siekimų formulės.

(5) Lietuvių karinių siekimų formulė. — 1943 antroje pusėje pagausėjo šiaurės ir rytų Lietuvoje sovietinių partizanų veikimas. Gyvendami miškuose, jie lankėsi pas gyventojus, ėmė maistą, drabužius, gy- vulius, žudė įtariamus bolševikam nepalankiuosius, sprogdino geležinkelius, tiltus, užpuldinėjo vokiečių mašinas. Prie partizanų dar dėjosi ir plėšikai. Vokie- čiai įsakė vietos gyventojam saugoti geležinkelius, strategines vietas ir padarė juos atsakingus už par- tizanų veiklą. Aną padėtį pogrindinis laikraštis dra- matino ir ironizavo:

“Banditizmas, kaip kokia Dievo rykštė ima siausti vis labiau ir labiau. Šis pasibaisėtinas reiškinys, su- prantamas dalykas, kelia visoj tautoj didelio susirūpi- nimo, nes ne tik kaimuose ir viensėdijose pasidarė doram žmogui nesaugu, bet ir miesteliuose ir net didesniuose miestuose, kur yra apsauga ir apsigynimo priemonės. Pasekę banditizmą ne vien iš skelbiamų laikraščiuose užuojautų žuvusių giminėms, gavome patirti labai liūdnų dalykų. Ne tik kaimuose, bet ir

168

miesteliuose esamos lietuviškos policijos pajėgos daž- niausiai yra per menkai ginkluotos, kad galėtų dides- nes bandas sunaikinti arba nors tinkamai beginklius apginti. Turime užregistravę ne vieną faktą .. jog vokiečiai dėl šito dalyko galvos sau nesuka. Kai vie- noj vietoj, aiškiai turint žinių apie siaučiančių ban- ditų būrelį, buvo kreiptasi į garsųjų gestapą ginkluo- tos paramos, buvo atsakyta neigiamai ir